Pasiteisinimai ir priepuoliai

Pasiteisinimų, kodėl nedarai vieno ar kito dalyko – pavyzdžiui, nebetinklaraščiauji, – sugalvot galima begalę. Vienas iš tokių – netgi daugmaž atitinkantis teisybę, – yra gyvenimas priepuoliais. Filmų žiūrėjimo, senų detektyvų skaitymo, susikaupusių nuorodų tvarkymo, tinginystės, tremčių į kaimą, buvimo toliau nuo kompiuterio priepuoliais. Kadangi jie eina ne tvarkingai vienas paskui kitą, o pinasi vienas su kitu, tai ir pasimeti pati, pameti laiką ir mintis. Noro tinklaraščiauti lyg ir nepameti – bet ar tikrai nori, jei neprisiruoši?

Užtat gera, kai pagaliau prisiruoši.

Trys dalykai, arba Šitas įrašas nėra visiškai betikslis

Trys dalykai (ne chronologiškai):

Atidaryti, bet neperskaityti tabs’ai nebetelpa ekrane. Na taip, bent keturi iš jų yra nuolatiniai, bent dar keturi yra laikini nuolatiniai, likę – visai laikini, t. y. laukiantys savo eilės, kol teiksiuosi juos prisiminti. Kyla pagunda atidaryti jų dar daugiau – kad palaikytų kompaniją tiems bent trims, kurių jau nebematau

Šiandien man nesvarbu, ką rašau – matyt, dėl šalčio. Kad taip dažniau

Jau senokai – netyčia ir netikėtai – mano galvoje apsigyveno nauja fiktyvi mergiotė. Iš pradžių žinojau tik jos vardą ir kad ji mėgsta bibliotekas; dabar žinau daugiau, bet tik dėlto, kad ji pati man pasakė. Visos žinių apie ją ir jos pasaulį nuotrupos atsiranda berašant – ir labai smagu rašyti be plano, be pasaulio, be priešistorės. Bent jau buvo smagu, kol mergiotė nepradėjo išsidirbinėti ir pykdyti žmones, kurių pykdyti jai nederėtų, gąsdinti žmones, kurių gąsdinti irgi nederėtų, ir apskritai laistytis sieros rūgštim. Nežinau, ar tai, kad užmigau, buvo jai tinkama bausmė už tai, kad išgąsdino ir mane

Worldbuilding by Uphill Writing

Entry in Lithuanian

Few months ago there was a series of posts on worldbuilding in one of the blogs I read – World Building: Revisited in the Uphill Writing. It was a long series made of 41 posts, which covered the most important aspects of worldbuilding – starting with me and you and whether we are ready to begin to create a whole new world.

Why do we think we’ll need a whole world and not some spectacular part of it? Are we going to use it for a long time to come or for, say, only one project? Creating a world is a long and perhaps tedious process that will require a lot of patience while we sift through encyclopedias and internet looking for some quaint but essential detail – are we prepared to endure that?

But then if the idea you have can’t exist without a world yet unheard of, you’ll find the guidelines how to begin, what tools you’re going to need, and where to find necessary information that will help you to create a convincing and realistic new world – and experience a wonderful sense of accomplishment.

 

Pasaulėkūra pagal tinklaraštį Uphill Writing

Viename iš mano skaitomų tinklaraščių apie rašymą –  Uphill Writing – prieš keletą mėnesių pasirodė įrašų, skirtų pasaulėkūrai, serija World Building: Revisited. Serija ilga – joje net 41 įrašas, kuriuose aptariami svarbiausi pasaulėkūros aspektai – pradedant jumis / mumis pačiais ir jūsų / mūsų pasiruošimu kurti naują pasaulį.

Kodėl manote, kad prireiks ištiso pasaulio, kad nepakaks kokios vaizdingesnės, įspūdingesnės jo dalies? Ar kuriate jį ilgam, ar, tarkime, vienam projektui? Sukurti pasaulį, žinia, procesas ilgas ir galbūt varginantis, reikalaujantis ištvermės kuisiantis po enciklopedijas, žinynus ir internetą ieškant kokios keistos, bet esminės detalės – ar esate pasiruošė tai ištverti?..

Antra vertus, jei jums kilusi mintis negali gyvuoti be negirdėto neregėto pasaulio, šioje serijoje rasite nurodymus, kaip pradėti jį kurti, kokių priemonių jums prireiks, kur galėsite rasti įvairios informacijos, kuri padės paversti naująjį pasaulį įtikinamu ir kartu – patirti didžiulį pasitenkinimo jausmą.

Alis Balbierius. Don Kichoto elegija

Kartais noriu negrįžt iš senų, tartum vynas svaiginančių
knygų,
iš harmonijos seno pasaulio, kurs nyksta lyg tropikų
žemės miškai.
Knygų ereliai laiką kapoja lyg kepenis Antikos vaiko,
bet nieko negaila,
kai laivas mintis plaukia puslapių jūrom, nei vėjų
nepaiso, nei juodo taifūno akies.

Kas tau laikas, kai knygose siela pražysta lyg rožė
pasaulių ir vėjų,
kas tau laikas, jei vyną senų foliantų geri po
baltuojančia sielos bure?
Jau malūnų seniai nebėra, ilsis ietis ir balnas stiklinėj
vitrinoj muziejų,
bet dar skrenda pasaulio erdvėj tarsi paukštis
daugsparnis knyga.

Taip galvojau negrįžt iš senų tarsi vynas svaiginančių
knygų,
seno kuino ieškojau ir ieties, ir balno, ir malūnų nykių
statinių peizaže.
Gaudė vėjyje vietoj malūno didžiulė, rūgštim ir nafta
besispjaudanti,
šito amžiaus baigties ir naujųjų laikų geležinė būties
mašina.

Fiktyvumas ir įsivaizdavimas (2): literatūra ir tikrovės sufikcinimas

Vieni tekstai gimsta kaip literatūra, kiti tokiais tampa, tretiems literatūriškumas primetamas <…> Lemiamą reikšmę gali turėti ne pati prigimtis, o susiklostęs žmonių vertinimas (T. Eagleton)

***

Kas yra literatūra?

Nuomonių apie tai, kas yra literatūra, kokie tekstai jai priklauso, kodėl priklauso vieni, o ne kiti tekstai ir pan., būta įvairių; dažniausiai literatūriniais buvo laikomi išgalvoti tekstai ar tekstai, perteikiantys kokio nors visuomenės sluoksnio vertybes, ar tokie, kurių kalba nukrypsta nuo “normos”, t. y. yra nutolusi nuo mūsų kasdien vartojamos kalbos, transformuota ir intensyvesnė. Vienas požiūris atskiria literatūrą nuo gyvenimo, nuo realybės; antras, priešingai, ją su realybe susieja; trečias nevertina turinio, tik formaliuosius teksto elementus (kalbos figūras, sintaksę, ritmą ir t. t.)…

Atsakymo į klausimą, kas yra literatūra, dar niekas nesugalvojo; įvairiais laikais ir įvairiems žmonėms literatūra reiškė skirtingus dalykus, atsirenkant Literatūrą, literatūrą ir ne-literatūrą vadovautasi skirtingais kriterijais ir vertybėmis.

Sufikcinimas

Kalbėti apie literatūrą ir ką ji reiškia žmogui, Iseris pradeda nuo senos kaip pasaulis ir, regis, paprastos fikcijos ir realybės priešpriešos, kuri tarsi apibrėžia, kas yra literatūra, o kas ne. Tačiau fikcijos ir tikrovės santykis yra kur kas sudėtingesnis; bet kuris tekstas anapus savęs turi referentą, t. y. remiasi tikrove, kuri iki tam tikros ribos mums yra bendra ir pažįstama – nes tekstas, neturintis jokio ryšio su tuo, kas mums pažįstama, būtų nesuvokiamas, taigi negalėtume ir įvertinti jo kaip (ne)literatūrinio. Fikcija ir realybė literatūros tekste susilieja ir papildo viena kitą. Dėl to Iseris vietoj fikcijos ir tikrovės priešpriešos renkasi realumo, fiktyvumo ir įsivaizdavimo sąsają. Teksto negalima redukuoti į tuos jo elementus, kurie paimti iš referencinės tikrovės, bet taip pat negalima susaistyti vien jo fikcinėmis ypatybėmis, nes šios ypatybės nėra savaimis tikslas ar esinys.

Į grožinį tekstą neišvengiamai patenkantys socialinės, kultūrinės  ir pan. tikrovės dalykai netampa fiktyviais – tačiau tampa ženklais, nurodančiais kažką kita. Šiais ženklais tekste atkuriama tikrovė; kartu suteikiamas pavidalas įsivaizdavimui – kaprizingoms šmėkloms, trapiems įspūdžiams, trumpam pasirodantiems mūsų sąmonėje ir kaipmat pranykstantiems ar pakeičiantiems formą.

Šį procesą Iseris vadina sufikcinimu; juo pranokstamas tikrovės apibrėžtumas ir kartu suvaldomas bei įpavidalinamas įsivaizdavimo padrikumas, užtekstinė tikrovė įsilieja į įsivaizdavimą, o įsivaizdavimas įsilieja į tikrovę.

Wolfgang Iser. Fiktyvumas ir įsivaizdavimas (1)

Ką galiu pasakyti apie Wolfgango Iser’io knygą Fiktyvumas ir įsivaizdavimas?

***

Sužavėjo. Taip, aš keistuolė, savo malonumui skaitau keistas knygas ir man tai patinka

Seniai beskaičiau tokią įtraukiančią literatūrologinę, filosofinę, antropologinę knygą. Gal niekad ir neteko tokios skaityti.

Ją verta perskaityti ne tik studentams ir akademikams, bet ir tiems, kurie rašo literatūrinius, grožinius, grafomaniškus tekstus; tiems, kuriuos domina vaizduotė, tekstų žaidimai, fikcijos, nuolat atsiveriančios vidinio tobulėjimo ir savęs pažinimo galimybės. Kalbėdama apie vidinį tobulėjimą, beje, neturiu omeny savipagalbos ir pasąmonės galių. Tai nesibaigiantis savo pačios / paties ribų ieškojimas ir peržengimas, kurį bene geriausiai atskleidžia literatūros tekstai ar apskritai meno kūriniai.

Mėnulveidės eskimų kaukės ant knygos viršelio, kad ir keistai atrodančios tame mėlyname sutrūkinėjusiame fone, vis dėlto atspindi keistą literatūros teksto prigimtį – nuo seniausių laikų jis slepia ir demaskuoja, mėgdžioja ir iškraipo, žaidžia ir yra žaidžiamas.

Fiktyvume ir įsivaizdavime tyrinėjama, kaip kito vaizduotės ir fikcijos samprata ir santykis su tikrove nuo Antikos pastoralių iki Sartre’o ir Beckett’o; kas ir koks yra literatūros tekstas, kokia jo prigimtis, kokie suvokimo ir kūrimo procesai jame veikia, kaip jį reikia suprasti ir interpretuoti; kaip fikcija, vertinta kaip pramanas, tapo pamatine pažinimo proceso dalimi, o įsivaizdavimas laikytas žmogaus sugebėjimu, veiksmu ir pirmaprade fantazija…

Literatūra kaip informavimo priemonė

Tradiciškai manoma, kad už literatūros teksto slypi tikrovė – paties rašytojo gyvenimas, patirtis ar visuomenės atspindys. Toks požiūris Iser’io netenkina – abiem atvejais literatūra vertinama tik kaip informacijos priemonė, kurią mūsų visuomenėje užgožia kitos, vizualiai patrauklesnės, lengviau suprantamos, labiau tinkamos pramogai ir laisvalaikiui. Anksčiau atlikusi kelias funkcijas – pramoginę, informavimo ar dokumentavimo, – dabar literatūra tarsi netenka savo vaidmens, vertės ir reikšmės.

Nepaisant to, literatūra egzistuoja – ir yra istoriškai būtina, plastiška, nuolat besikeičianti, atskleidžianti tai, kas kitaip būtų neprieinama. Anot Iser’io, literatūra rodo įsišaknijusį žmonių troškimą konkretinti save – ir dėl to negali įgyti apibrėžto, pastovaus pavidalo (ko verta vien žanrų gausa…), lygiai kaip ir pats žmogus. Literatūros (ar apskritai meno) ir žmogaus santykio adekvačiai neapibrėžia jokia antropologija – kultūrinė, filosofinė, istorinė, socialinė, struktūrinė, generatyvinė… Iser’io manymu, nei viena iš jų deramai neįvertina meno, literatūros reikšmės ir vaidmens žmogaus evoliucijoje; pakeisti šią situaciją jis siekia pasitelkdamas fiktyvumo ir įsivaizdavimo sąvokas, bei pridėdamas prie jų realumo sąvoką – suliejus jas ir kuriama literatūra.

***

Fiksuodama kintamas savęs formavimo apraiškas ir vis dėlto nesutapdama nė su viena iš jų, literatūra nepabaigiamą mūsų inscenizavimą paverčia tarsi pabaigos atidėliojimu.

***

Tikiuosi pasakyti ir daugiau.

Alan Bradley. Saldumas pyrago dugne

Kai po ranka nėra perskaitytos knygos, nėra kas bado akis ir primena, kad prisižadėjau ką nors apie tą knygą parašyti…

Knyga neįdomiu viršeliu, bet įdomiu ir linksmu turiniu Saldumas pyrago dugne – tai detektyvinė istorija apie vienuolikametę Flaviją de Liuką (Flavia de Luce), augančią Anglijos kaime, besidominčią chemija (ypač nuodais), krečiančią išdaigas vyresnėms seserims… Atrodytų, nieko čia ypatingo – gal tik kartais atrodo, kad kalba vaiku apsimetinėjantis suaugęs žmogus arba bandantis kuo greičiau suaugti vaikas (Flavija – vunderkindė, o tokie veikėjai kartais būna šiurpesni už pačius šiurpiausius blogiečius). Tačiau vieną rytą ji lysvėje randa mirštantį vyrą (Norėčiau pasakyti, kad išsigandau, bet taip nebuvo. Priešingai. Ko gero, tai buvo įdomiausias dalykas, nutikęs per visą mano gyvenimą) ir ima pati ieškoti, kas galėjo jį nužudyti. Prasideda kelionės dviračiu po aplinkinius laukus ir kaimus, beieškant įkalčių, įtariamųjų ir bandant atskleisti senas šeimos paslaptis.

Kaip ir pridera istorijos pasakotojui, Flavija visuomet išlaiko savo balsą ir visuomet pasaulį matome jos akimis; tiesa, susidaro įspūdis, kad tai ne vienuolikametės, o pora metų vyresnės mergaitės akys. Tai pasaulis, kuriame žmonės skaito knygas ir tik kartais atrodo kaip kartoniniai trafaretai, vaikai laksto laisvi ir neprižiūrimi, turi savų, su suaugusiais nesusijusių interesų, gali išaugti įdomiais žmonėmis, smalsauja ir fantazuoja, ir gali tam pasauliui daryti įtaką…

Archibald MacLeish. Ars Poetica

A poem should be palpable and mute
As a globed fruit,

Dumb
As old medallions to the thumb,

Silent as the sleeve-worn stone
Of casement ledges where the moss has grown –

A poem should be wordless
As the flight of birds.

*

A poem should be motionless in time
As the moon climbs,

Leaving, as the moon releases
Twig by twig the night-entangled trees,

Leaving, as the moon behind the winter leaves,
Memory by memory the mind –

A poem should be motionless in time
As the moon climbs.

*

A poem should be equal to
Not true.

For all the history of grief
An empty doorway and a maple leaf.

For love
The leaning grasses and two lights above the sea –

A poem should not mean
But be.

Wislava Szymborska. Neprivalomi skaitiniai

Netikėtai tarp nukainotų knygų aptikti Neprivalomi skaitiniai dėmesį patraukė autorės pavarde ir apžvalgų / recenzijų žanru (nors retai prašau, kad man kas rekomenduotų knygas, jų apžvalgas skaitau, nes man smalsu, kaip jas rašo kiti ). Neprivalomi skaitiniai – tai trumpų apžvalgų rinkinys; apžvelgiamos dažniausiai ne grožinės literatūros knygos, o įvairios mokslinės monografijos, žodynai, žinynai, kalendoriai, antologijos, biografijos, enciklopedijos, memuarai, kulinarinės knygos…  Tokias knygas autorė sakosi pasirinkusi, nes apie jas rečiausiai rašo recenzentai, tačiau tokios knygos – ne taip, kaip tos, recenzuojamos, – dažnai kur kas greičiau išparduodamos, vadinasi, žmonėms yra aktualesnės ir įdomesnės.

Szymborskos tekstai – ne tiek apžvalgos tradicine prasme, kiek knygos sukeltų įspūdžių nupasakojimas, pamąstymai ar laisvos asociacijos. Autorė turi humoro jausmą ir geba jį perteikti (jos poezija man tokio įspūdžio lyg ir nepaliko, nors tai visai natūralu – skirtingi žanrai, skirtingi ir rašymo būdai). Smagiai beskaitydama nepajutau, kaip surijau visą knygą. Net knygos apie paukščius, elnius, gydymą muzika ar buto remontą pasirode įdomios; svarbiausia čia – skaitytojos patirtis, pamąstymai ne tik apie pačias knygas, bet ir apie visuomenę, kuriai jos skirtos (dauguma aptariamų knygų išleistos 1968-1985 metais) ir pats skaitymo malonumas.

Tekstukai apie dažniausiai negirdėtas ir neskaitytas knygas (iš 128 aptartų esu skaičius 3, shame on me: H. Ch. Anderseno Pasakas, K. Čapeko Karą su salamandromis ir Z. Wędrowskos 100 minučių grožiui ; antra vertus, kažin ar likusios knygos yra ar kada nors bus išverstos į lietuvių kalbą – o lenkų kalbos niekad nemokėjau taip gerai, kad ryžčiausi skaityti knygas ) netikėtai įtraukė, prajuokino, sužavėjo ir privertė susimąstyti – bei papildyti knygų, kurias norėčiau kada nors perskaityti, sąrašą, ypač dienoraščiais ir memuarais. Pavyzdžiui: Samuel Pepys dienoraščiai (Pepysas, švęsdamas savo gimimo dieną, su šeima leidosi į Vestminsterio grafystę, kur aplankė karališkąsias kapavietes. Ten ilsėjosi balzamuoti karalienės Katerinos, Henriko V žmonos, palaikai. Pepysas čiupo ją į glėbį ir pabučiavo į lūpas. Jis nebuvo nekrofilas, sergėk Dieve. Taip pasielgė, nes džiaugėsi tyru bei paprastu gyvenimu. “Pirmą kartą gyvenime, – pareiškė jis, pabučiavau karalienę…”); Hortense ir Marie Mancini, kardinolo Mazarini dukterėčių, Atsiminimai (Moterys tada vyrų nepalikdavo, bet nuo jų pabėgdavo, o šie turėjo garbės pareigą persekioti užsiožiavusias žmonas, kurias suradę arba parsiveždavo namo, arba apgyvendindavo vienuolyne, kur jos negalėdavo pakenkti pavardei ar turtams. Abiem sesutėms vienuolynas visiškai negrėsė. Jos pasižymėjo arkliška sveikata, buvo judrios kaip blusos ir ryžtingos kaip gladiatoriai); kunigaikščio Saint Simon’o memuarai (Versalio rūmuose kunigaikštis Saint Simonas buvo laikomas ir pats save laikė teisingumo angelu, nors toli gražu toks nebuvo. Jis nė vienam iš amžininkų neatleido jokios silpnybės, ydos, klaidelės ar nepagarbos, o pats tam tikrose situacijose kuo aiškiausiai rezgė intrigas, rengė sąmokslus, puikuodavosi ir padlaižiaudavo, kasdavo kitiems duobę ir pakišdavo koją, užsipuldavo ant pirmo pasitaikiusio ir sėdavo siaubą tarp mažiau apsukrių žmonių)…

***

Kiti parašymai apie Neprivalomus skaitinius:

Renata Šerelytė, Ar nuostabiame pasaulyje bereikia mąstyti

Kęstutis Navakas Knygų sienoje

Pristatymas Literatūroje ir mene

Gal kas žino dar?