Užtat gera, kai pagaliau prisiruoši.

Atidaryti, bet neperskaityti tabs’ai nebetelpa ekrane. Na taip, bent keturi iš jų yra nuolatiniai, bent dar keturi yra laikini nuolatiniai, likę – visai laikini, t. y. laukiantys savo eilės, kol teiksiuosi juos prisiminti. Kyla pagunda atidaryti jų dar daugiau – kad palaikytų kompaniją tiems bent trims, kurių jau nebematau

Šiandien man nesvarbu, ką rašau – matyt, dėl šalčio. Kad taip dažniau

Jau senokai – netyčia ir netikėtai – mano galvoje apsigyveno nauja fiktyvi mergiotė. Iš pradžių žinojau tik jos vardą ir kad ji mėgsta bibliotekas; dabar žinau daugiau, bet tik dėlto, kad ji pati man pasakė. Visos žinių apie ją ir jos pasaulį nuotrupos atsiranda berašant – ir labai smagu rašyti be plano, be pasaulio, be priešistorės. Bent jau buvo smagu, kol mergiotė nepradėjo išsidirbinėti ir pykdyti žmones, kurių pykdyti jai nederėtų, gąsdinti žmones, kurių gąsdinti irgi nederėtų, ir apskritai laistytis sieros rūgštim. Nežinau, ar tai, kad užmigau, buvo jai tinkama bausmė už tai, kad išgąsdino ir mane

Few months ago there was a series of posts on worldbuilding in one of the blogs I read – World Building: Revisited in the Uphill Writing. It was a long series made of 41 posts, which covered the most important aspects of worldbuilding – starting with me and you and whether we are ready to begin to create a whole new world.

Why do we think we’ll need a whole world and not some spectacular part of it? Are we going to use it for a long time to come or for, say, only one project? Creating a world is a long and perhaps tedious process that will require a lot of patience while we sift through encyclopedias and internet looking for some quaint but essential detail – are we prepared to endure that?

But then if the idea you have can’t exist without a world yet unheard of, you’ll find the guidelines how to begin, what tools you’re going to need, and where to find necessary information that will help you to create a convincing and realistic new world – and experience a wonderful sense of accomplishment.

Kodėl manote, kad prireiks ištiso pasaulio, kad nepakaks kokios vaizdingesnės, įspūdingesnės jo dalies? Ar kuriate jį ilgam, ar, tarkime, vienam projektui? Sukurti pasaulį, žinia, procesas ilgas ir galbūt varginantis, reikalaujantis ištvermės kuisiantis po enciklopedijas, žinynus ir internetą ieškant kokios keistos, bet esminės detalės – ar esate pasiruošė tai ištverti?..

Antra vertus, jei jums kilusi mintis negali gyvuoti be negirdėto neregėto pasaulio, šioje serijoje rasite nurodymus, kaip pradėti jį kurti, kokių priemonių jums prireiks, kur galėsite rasti įvairios informacijos, kuri padės paversti naująjį pasaulį įtikinamu ir kartu – patirti didžiulį pasitenkinimo jausmą.

Kas tau laikas, kai knygose siela pražysta lyg rožė
pasaulių ir vėjų,
kas tau laikas, jei vyną senų foliantų geri po
baltuojančia sielos bure?
Jau malūnų seniai nebėra, ilsis ietis ir balnas stiklinėj
vitrinoj muziejų,
bet dar skrenda pasaulio erdvėj tarsi paukštis
daugsparnis knyga.

Taip galvojau negrįžt iš senų tarsi vynas svaiginančių
knygų,
seno kuino ieškojau ir ieties, ir balno, ir malūnų nykių
statinių peizaže.
Gaudė vėjyje vietoj malūno didžiulė, rūgštim ir nafta
besispjaudanti,
šito amžiaus baigties ir naujųjų laikų geležinė būties
mašina.

***

Kas yra literatūra?

Nuomonių apie tai, kas yra literatūra, kokie tekstai jai priklauso, kodėl priklauso vieni, o ne kiti tekstai ir pan., būta įvairių; dažniausiai literatūriniais buvo laikomi išgalvoti tekstai ar tekstai, perteikiantys kokio nors visuomenės sluoksnio vertybes, ar tokie, kurių kalba nukrypsta nuo “normos”, t. y. yra nutolusi nuo mūsų kasdien vartojamos kalbos, transformuota ir intensyvesnė. Vienas požiūris atskiria literatūrą nuo gyvenimo, nuo realybės; antras, priešingai, ją su realybe susieja; trečias nevertina turinio, tik formaliuosius teksto elementus (kalbos figūras, sintaksę, ritmą ir t. t.)…

Atsakymo į klausimą, kas yra literatūra, dar niekas nesugalvojo; įvairiais laikais ir įvairiems žmonėms literatūra reiškė skirtingus dalykus, atsirenkant Literatūrą, literatūrą ir ne-literatūrą vadovautasi skirtingais kriterijais ir vertybėmis.

Sufikcinimas

Kalbėti apie literatūrą ir ką ji reiškia žmogui, Iseris pradeda nuo senos kaip pasaulis ir, regis, paprastos fikcijos ir realybės priešpriešos, kuri tarsi apibrėžia, kas yra literatūra, o kas ne. Tačiau fikcijos ir tikrovės santykis yra kur kas sudėtingesnis; bet kuris tekstas anapus savęs turi referentą, t. y. remiasi tikrove, kuri iki tam tikros ribos mums yra bendra ir pažįstama – nes tekstas, neturintis jokio ryšio su tuo, kas mums pažįstama, būtų nesuvokiamas, taigi negalėtume ir įvertinti jo kaip (ne)literatūrinio. Fikcija ir realybė literatūros tekste susilieja ir papildo viena kitą. Dėl to Iseris vietoj fikcijos ir tikrovės priešpriešos renkasi realumo, fiktyvumo ir įsivaizdavimo sąsają. Teksto negalima redukuoti į tuos jo elementus, kurie paimti iš referencinės tikrovės, bet taip pat negalima susaistyti vien jo fikcinėmis ypatybėmis, nes šios ypatybės nėra savaimis tikslas ar esinys.

Į grožinį tekstą neišvengiamai patenkantys socialinės, kultūrinės  ir pan. tikrovės dalykai netampa fiktyviais – tačiau tampa ženklais, nurodančiais kažką kita. Šiais ženklais tekste atkuriama tikrovė; kartu suteikiamas pavidalas įsivaizdavimui – kaprizingoms šmėkloms, trapiems įspūdžiams, trumpam pasirodantiems mūsų sąmonėje ir kaipmat pranykstantiems ar pakeičiantiems formą.

Šį procesą Iseris vadina sufikcinimu; juo pranokstamas tikrovės apibrėžtumas ir kartu suvaldomas bei įpavidalinamas įsivaizdavimo padrikumas, užtekstinė tikrovė įsilieja į įsivaizdavimą, o įsivaizdavimas įsilieja į tikrovę.

***

Sužavėjo. Taip, aš keistuolė, savo malonumui skaitau keistas knygas ir man tai patinka

Seniai beskaičiau tokią įtraukiančią literatūrologinę, filosofinę, antropologinę knygą. Gal niekad ir neteko tokios skaityti.

Ją verta perskaityti ne tik studentams ir akademikams, bet ir tiems, kurie rašo literatūrinius, grožinius, grafomaniškus tekstus; tiems, kuriuos domina vaizduotė, tekstų žaidimai, fikcijos, nuolat atsiveriančios vidinio tobulėjimo ir savęs pažinimo galimybės. Kalbėdama apie vidinį tobulėjimą, beje, neturiu omeny savipagalbos ir pasąmonės galių. Tai nesibaigiantis savo pačios / paties ribų ieškojimas ir peržengimas, kurį bene geriausiai atskleidžia literatūros tekstai ar apskritai meno kūriniai.

Mėnulveidės eskimų kaukės ant knygos viršelio, kad ir keistai atrodančios tame mėlyname sutrūkinėjusiame fone, vis dėlto atspindi keistą literatūros teksto prigimtį – nuo seniausių laikų jis slepia ir demaskuoja, mėgdžioja ir iškraipo, žaidžia ir yra žaidžiamas.

Fiktyvume ir įsivaizdavime tyrinėjama, kaip kito vaizduotės ir fikcijos samprata ir santykis su tikrove nuo Antikos pastoralių iki Sartre’o ir Beckett’o; kas ir koks yra literatūros tekstas, kokia jo prigimtis, kokie suvokimo ir kūrimo procesai jame veikia, kaip jį reikia suprasti ir interpretuoti; kaip fikcija, vertinta kaip pramanas, tapo pamatine pažinimo proceso dalimi, o įsivaizdavimas laikytas žmogaus sugebėjimu, veiksmu ir pirmaprade fantazija…

Literatūra kaip informavimo priemonė

Tradiciškai manoma, kad už literatūros teksto slypi tikrovė – paties rašytojo gyvenimas, patirtis ar visuomenės atspindys. Toks požiūris Iser’io netenkina – abiem atvejais literatūra vertinama tik kaip informacijos priemonė, kurią mūsų visuomenėje užgožia kitos, vizualiai patrauklesnės, lengviau suprantamos, labiau tinkamos pramogai ir laisvalaikiui. Anksčiau atlikusi kelias funkcijas – pramoginę, informavimo ar dokumentavimo, – dabar literatūra tarsi netenka savo vaidmens, vertės ir reikšmės.

Nepaisant to, literatūra egzistuoja – ir yra istoriškai būtina, plastiška, nuolat besikeičianti, atskleidžianti tai, kas kitaip būtų neprieinama. Anot Iser’io, literatūra rodo įsišaknijusį žmonių troškimą konkretinti save – ir dėl to negali įgyti apibrėžto, pastovaus pavidalo (ko verta vien žanrų gausa…), lygiai kaip ir pats žmogus. Literatūros (ar apskritai meno) ir žmogaus santykio adekvačiai neapibrėžia jokia antropologija – kultūrinė, filosofinė, istorinė, socialinė, struktūrinė, generatyvinė… Iser’io manymu, nei viena iš jų deramai neįvertina meno, literatūros reikšmės ir vaidmens žmogaus evoliucijoje; pakeisti šią situaciją jis siekia pasitelkdamas fiktyvumo ir įsivaizdavimo sąvokas, bei pridėdamas prie jų realumo sąvoką – suliejus jas ir kuriama literatūra.

***

Fiksuodama kintamas savęs formavimo apraiškas ir vis dėlto nesutapdama nė su viena iš jų, literatūra nepabaigiamą mūsų inscenizavimą paverčia tarsi pabaigos atidėliojimu.

***

Tikiuosi pasakyti ir daugiau.

Knyga neįdomiu viršeliu, bet įdomiu ir linksmu turiniu Saldumas pyrago dugne – tai detektyvinė istorija apie vienuolikametę Flaviją de Liuką (Flavia de Luce), augančią Anglijos kaime, besidominčią chemija (ypač nuodais), krečiančią išdaigas vyresnėms seserims… Atrodytų, nieko čia ypatingo – gal tik kartais atrodo, kad kalba vaiku apsimetinėjantis suaugęs žmogus arba bandantis kuo greičiau suaugti vaikas (Flavija – vunderkindė, o tokie veikėjai kartais būna šiurpesni už pačius šiurpiausius blogiečius). Tačiau vieną rytą ji lysvėje randa mirštantį vyrą (Norėčiau pasakyti, kad išsigandau, bet taip nebuvo. Priešingai. Ko gero, tai buvo įdomiausias dalykas, nutikęs per visą mano gyvenimą) ir ima pati ieškoti, kas galėjo jį nužudyti. Prasideda kelionės dviračiu po aplinkinius laukus ir kaimus, beieškant įkalčių, įtariamųjų ir bandant atskleisti senas šeimos paslaptis.

Kaip ir pridera istorijos pasakotojui, Flavija visuomet išlaiko savo balsą ir visuomet pasaulį matome jos akimis; tiesa, susidaro įspūdis, kad tai ne vienuolikametės, o pora metų vyresnės mergaitės akys. Tai pasaulis, kuriame žmonės skaito knygas ir tik kartais atrodo kaip kartoniniai trafaretai, vaikai laksto laisvi ir neprižiūrimi, turi savų, su suaugusiais nesusijusių interesų, gali išaugti įdomiais žmonėmis, smalsauja ir fantazuoja, ir gali tam pasauliui daryti įtaką…

Dumb
As old medallions to the thumb,

Silent as the sleeve-worn stone
Of casement ledges where the moss has grown –

A poem should be wordless
As the flight of birds.

*

A poem should be motionless in time
As the moon climbs,

Leaving, as the moon releases
Twig by twig the night-entangled trees,

Leaving, as the moon behind the winter leaves,
Memory by memory the mind –

A poem should be motionless in time
As the moon climbs.

*

A poem should be equal to
Not true.

For all the history of grief
An empty doorway and a maple leaf.

For love
The leaning grasses and two lights above the sea –

A poem should not mean
But be.

Szymborskos tekstai – ne tiek apžvalgos tradicine prasme, kiek knygos sukeltų įspūdžių nupasakojimas, pamąstymai ar laisvos asociacijos. Autorė turi humoro jausmą ir geba jį perteikti (jos poezija man tokio įspūdžio lyg ir nepaliko, nors tai visai natūralu – skirtingi žanrai, skirtingi ir rašymo būdai). Smagiai beskaitydama nepajutau, kaip surijau visą knygą. Net knygos apie paukščius, elnius, gydymą muzika ar buto remontą pasirode įdomios; svarbiausia čia – skaitytojos patirtis, pamąstymai ne tik apie pačias knygas, bet ir apie visuomenę, kuriai jos skirtos (dauguma aptariamų knygų išleistos 1968-1985 metais) ir pats skaitymo malonumas.

Tekstukai apie dažniausiai negirdėtas ir neskaitytas knygas (iš 128 aptartų esu skaičius 3, shame on me: H. Ch. Anderseno Pasakas, K. Čapeko Karą su salamandromis ir Z. Wędrowskos 100 minučių grožiui ; antra vertus, kažin ar likusios knygos yra ar kada nors bus išverstos į lietuvių kalbą – o lenkų kalbos niekad nemokėjau taip gerai, kad ryžčiausi skaityti knygas ) netikėtai įtraukė, prajuokino, sužavėjo ir privertė susimąstyti – bei papildyti knygų, kurias norėčiau kada nors perskaityti, sąrašą, ypač dienoraščiais ir memuarais. Pavyzdžiui: Samuel Pepys dienoraščiai (Pepysas, švęsdamas savo gimimo dieną, su šeima leidosi į Vestminsterio grafystę, kur aplankė karališkąsias kapavietes. Ten ilsėjosi balzamuoti karalienės Katerinos, Henriko V žmonos, palaikai. Pepysas čiupo ją į glėbį ir pabučiavo į lūpas. Jis nebuvo nekrofilas, sergėk Dieve. Taip pasielgė, nes džiaugėsi tyru bei paprastu gyvenimu. “Pirmą kartą gyvenime, – pareiškė jis, pabučiavau karalienę…”); Hortense ir Marie Mancini, kardinolo Mazarini dukterėčių, Atsiminimai (Moterys tada vyrų nepalikdavo, bet nuo jų pabėgdavo, o šie turėjo garbės pareigą persekioti užsiožiavusias žmonas, kurias suradę arba parsiveždavo namo, arba apgyvendindavo vienuolyne, kur jos negalėdavo pakenkti pavardei ar turtams. Abiem sesutėms vienuolynas visiškai negrėsė. Jos pasižymėjo arkliška sveikata, buvo judrios kaip blusos ir ryžtingos kaip gladiatoriai); kunigaikščio Saint Simon’o memuarai (Versalio rūmuose kunigaikštis Saint Simonas buvo laikomas ir pats save laikė teisingumo angelu, nors toli gražu toks nebuvo. Jis nė vienam iš amžininkų neatleido jokios silpnybės, ydos, klaidelės ar nepagarbos, o pats tam tikrose situacijose kuo aiškiausiai rezgė intrigas, rengė sąmokslus, puikuodavosi ir padlaižiaudavo, kasdavo kitiems duobę ir pakišdavo koją, užsipuldavo ant pirmo pasitaikiusio ir sėdavo siaubą tarp mažiau apsukrių žmonių)…

***

Kiti parašymai apie Neprivalomus skaitinius:

Renata Šerelytė, Ar nuostabiame pasaulyje bereikia mąstyti

Kęstutis Navakas Knygų sienoje

Pristatymas Literatūroje ir mene

Gal kas žino dar?

“Aš nesu patenkintas,“ jis greitai pataisė ją. „Man gaila ponios Miler ir Margaritos, tavęs, kapitono Higinso ir „Aidaho“ vyrų. Bet savęs – na, savęs man negaila. Tai pats svarbiausias nuotykis. Esame naujame pasaulyje, kurį galim tyrinėti, pamatyti daug dalykų. Pažįstu šimtus vyrų, kurie leistų nukirsti jiems ranką, kad tik galėtų atsidurti šiame pasaulyje. Mačiau juos kiekvienoje kalnakasių stovykloje, kurioje tik buvau, kiekviename prekybos punkte kur nors civilizacijos pakraštyje, kiekviename žemės kampelyje. Dauguma iš jų buvo nepritapėliai. Aš irgi nepritapėlis, ar bent toks buvau mūsų laike. Niekam nepriklausiau, niekur netikau. Nebuvau verslininkas – iš manęs toks niekada nebūtų išėjęs. Nebūčiau galėjęs tapti advokatu ar klerku, ar įstaigos tarnautoju. Bet čia – regis, čia mano vieta. Tai mano laikas, mano vieta pasaulyje.“ Jis nutilo. „Nežinau, kodėl visa tai tau sakau,“ tarė jis netrukus.

Ji klausėsi tyliai ir supratingai. „Tu gali man tai sakyti,“ tarė ji. „Prisimeni, gelbėjimosi valtyje, kai sakiau tau, kad esam vienodi? Aš irgi nepritapau ten, namie. Ir mano vieta čia.“

***

Nuo kranto Kreigas ir jo palydovai stebėjo, kaip ograi plėšia laivą. Keista, bet jų nedomino jokia galingo laivo įranga. Juos dominęs grobis buvo žmonės! Jie atskrido dideliais krovininiais lėktuvais, varomais tokių pat keistai tylių variklių, ir nutupdė juos į vandenį greta laivo; tuomet vieną po kito nešė miegančius įgulos narius prie bortų ir metė juos į krovininius lėktuvus. Kreigui atrodė, kad matė į vieną iš lėktuvų metant Mardžę Šarp. Jis sėdėjo tyliai keikdamasis, sugniaužęs kumščius. Keliskart ograi nepataikė į krovininius lėktuvus, ir sąmonės netekę žmonės krito į jūrą. Ograi nė nebandė jų gelbėti, leido jiems plaukti ten, kur juos nešė upės srovė. Trikampiai pelekai skrodė vandenį, skubėdami link bejėgiškai plūduriuojančių žmonių.

„Ko neteks ograi, tą gaus rykliai!“ piktai tarė Kreigas. Jo smakru tekėjo kraujas iš perkąstos lūpos. Jūreiviai šalia jo buvo išbalę ir niūriai tylėjo. Maiklsonas, pažiūrėjęs keletą minučių, staigiai nusisuko ir nuėjo keletą pėdų krantu. Jie girdėjo jį vemiant.

Vienas po kito pilni krovininiai lėktuvai pakilo, nusinešdami savo bejėgius krovinius. Naikintuvai pažeme nuskrido paskui juos. „Aidahas“ buvo paliktas apleistas. Ograi arba nežinojo, kad buvo į krantą išlipusių vyrų, arba jiems tai kol kas nerūpėjo.

Saulė jau buvo žemai vakaruose, kai Kreigas išdrįso grįžti į „Aidahą“. Prie jo prisijungė kitos žvalgų grupelės, viską stebėjusios nuo kranto. Mažos valtys tyliai nuplaukė prie apleisto karo laivo.

Mes atsidūrėme dideliame urve, didžiausiame, kokį man yra tekę regėti. Tai buvo didžiulis burbulas, išpūstas išlydytoje uolienoje galingų dujų, besiveržiančių iš kunkuliuojančių pasaulio gelmių.

Urvo lubų virš mūsų galvų nesimatė, o grindys lengvai leidosi žemyn kiekviena kryptimi, iki pat centrinės pakylos, tokios tolimos, kad negalėjome įžiūrėti jokių jos detalių. Nuo centrinės pakylos į viršų kilo didžiulė, beveik dvidešimt kartų aukštesnė už žmogų, žalios liepsnos kolona. Aplink pakylą, ant nuožulnių urvo grindų, sėdėjo lakoniečiai.

Jų buvo šimtai, tūkstančiai, ir visi jie buvo tylūs ir nejudrūs kaip pati mirtis. Jie nekreipė į mus jokio dėmesio; susigūžę kiekvienas savo vietoje jie spoksojo į žalios liepsnos stulpą.

„Spąstai,“ sumurmėjo Kinkeidas, kol mūsų grobikai skubėdami vedė mus link pakylos didžiulio amfiteatro viduryje. „Jie mūsų laukė; spėju, kad jie stebėjo mus kiekvieną akimirką. Ir mes pakliuvome į jų spąstus kaip kokie mokinukai!“

„Teisybė – bet manau, kad radome tai, ką norėjome rasti,“ tariau jam. „Čia – Ugnies Garbintojų susitikimo vieta. Štai ten, regis, yra ir pati Liepsna. Ir jei tik neklystu, ten centre mūsų laukia Liana!“

Tai ir buvo Liana. Ji sėdėjo stambiame paprastame soste iš žalsvai geltono metalo; ugnies kolona kilo tiesiai už jos lyg sunkiai įsivaizduojama plunksna. Stambiose keisto metalo kėdėse, sustatytose puslankiu prie jos kojų, sėdėjo gal dvidešimt senių, kurių galvas vainikavo susivėlę balti gaurai.

O šalia Lianos sosto, jai iš dešinės, stovėjo – Hendriksas!

***

„O dabar pamatysite, kaip baudžia Liana“, šypsodamasi tarė ji. „ Liana, Vyriausioji Liepsnos Šventikė, Gyvybės Motina, Mirties Dalintoja, Labiausiai Garbinama iš Garbinančiųjų.

„Jums turbūt smalsu, kodėl Liana sėdi čia ir teisia visus žmones? Leiskite man papasakoti, kol laukiame, kaip bus įvykdytas Lianos nuosprendis.

„Lianos tėvas, ir jo tėvas prieš jį, iki pat tų tolimų dienų, apie kurias mes nieko nežinome, buvo Vyriausieji Liepsnos Garbintojų Šventikai. Tačiau jiems trūko ambicijų, žinių ir valdžios. Jie turėjo nedaug pasekėjų, ir jie tiesė rankas laimindami, o ne įsakydami.

„Tačiau Lianos tėvas neturėjo sūnaus, jis turėjo dukterį, kurioje susikaupė visa tų, kurie buvo Vyriausieji Šventikai, išmintis. Ji subūrė aplink save grupę senių, suktų ir klastingų, menkesnių šventikų ir tų, kurie troško valdžios, bet nebuvo šventikai. Matote juos čia, prie Lianos kojų.

„Ir vadovaujant Lianai, maldininkų gretos augo, ir kai augo jų galia, augo ir Lianos galia, kol pagaliau atėjo laikas, kai joks vyras, jokia moteris visame Lakose nebedrįso nepaklusti Vyriausiosios Šventikės įsakymui. Tie, kurie bandė maištauti, pajuto Lianos galią – kaip ir tie, kuriuos čia matote.”

***

Netyčia aptikau, kad Project Gutenberg turi nemažai senų – maždaug 1930-1945 metais paskelbtų, –mokslinės fantastikos apsakymų. Žinoma, rasti dar nereiškia perskaityti ; kol kas perskaičiau tik keletą; užsiminsiu apie du iš jų.

Užkabino vieno apsakymo pavadinimas – The Lost Warship. Kitą pasirinkau, nes jo pavadinimas – Priestess of the Flame – priminė man Umberto Eco Paslaptingąją karalienės Loanos liepsną (ši knyga manęs neapžavėjo taip, kaip Fuko švytuoklė, bet neabejotinai patiko  -  žmogus joje vaizduojamas tik kaip vaizdų, žodžių, garsų, nuotaikų kratinys, nuolatos ieškantis pats savęs, savo tapatybės, savo unikalumo; visa tai turėtų suteikti ryšiai, jungtys, perėjimai ar ribos tarp ženklų, tačiau jie yra dingę. Liko tik ženklai, nurodantys vienas į kitą, neslepiantys už savęs nieko daugiau; dingę ryšiai tarp mūsų pasaulį sudarančių elementų pradangina ir tai, ką vadiname savimi); pabaigusi apsakymą kurį laiką svarsčiau, ar tik Eco bus rašęs ne apie tą pačią Loaną / Lianą – bet pavarčiusi knygą pamačiau, kad ne (nors panašumų buvo ).

Išskyrus tai, kad juose abiejuose gan tendencingai vaizduojamos moterys, jiems mažai ką galima prikišti. Nežinodamas palaikytum juos parašytais kad ir vakar, ypač kad nei viename iš jų nesigilinama į ateities (ar praeities ) mokslinius pasiekimus ir netenka nusivilti praeities rašytojų nuomone apie žmonijos ateitį.

Pirmajame apsakyme pasakojama apie valdžios ir garbės ištroškusią ir negailestingą šventikę Lianą, kuri, deja, susileidžia dėl kažkokio vaikėzo. Ją kaip charakterį išgelbsti tai, kad savo tikslo ji siekia iki galo, o kai nepavyksta, vis tiek taria paskutinį žodį. Žodžiu, meilė sugadina jai gyvenimą, bet užsispyrimas išsaugo reputaciją Pasakoja senas laivo kapitonas – keleto šio autoriaus (Sewell Peaslee Wright) apsakymų pagrindinis veikėjas.

Antrajame vis pasirodo mergiotė, kuri sakosi esanti nepritapėlė, trokštanti nuotykių, ta, kuri išgyvena – bet lygiai toks pat kaip ji vyras neleidžia jai nieko daryti, negana to, gauna progą išgelbėti alpstančią damsel in distress. Na, bent jau juos abu kiek vėliau išgelbėja kai kas kitas Žvelgiant plačiau – tai apsakymas apie II-ojo pasaulinio karo metu erdvės-laiko sprūdį į tolimą praeitį patekusį amerikiečių karo laivą.

Šiek tiek poezijos; keliolika filosofinių, literatūrologinių, eseistinių ar esančių kažkur „tarp“ knygų; pora knygų apie rašymą; nemažai fantastikos; keliolika knygų, įsipaišančių į grožinės literatūros arba literary fiction kategoriją; daug detektyvų. Kaip visada, kelios knygos, matyt, nepadariusios įspūdžio – jų turinį turiu prisiminti gūglindama. Keliolika jau anksčiau skaitytų knygų – visuomet atsiranda tokių, kurias galiu / noriu skaityti keliskart. Keista, bet taip ir neperskaičiau iš naujo Žiedų valdovo – prieš tai keletą metų ištikimai skaičiau kasmet.

Dėl metų atradimo titulo varžytųsi ne knygos, bet serijos – Orson Scott Card‘o Ender‘s Game ir Robin Hobb Farseer bei Tawny Man trilogijos. Skaitant šias knygas galvoje nuolatos sukasi mintis – kaip sugebėjau šitai pražiopsoti?

Bene labiausiai nepatikusi knyga – Clare Littleford Death Duty; negalėjau pakęsti pagrindinės veikėjos ir visa istorija atrodė labai tempiama – ištempta ir pritempta.

Daugiausiai tikėjausi iš Stieg Larsson‘o Merginų – knygos, žinoma, geros ir įtraukiančios, bet iki įgytos reputacijos joms kažko trūksta. Reputacijos nepateisino ir Giedros Radvilavičiūtės Šiąnakt aš miegosiu prie sienos.

O savimi labiausiai nusivyliau įveikusi Soren Kierkegaard‘o Baimę ir drebėjimą – kad ir kokios jos būtų, knygos apie religiją, matyt, ne man…

It’s amusing when a short paper on a significance of a question in Heidegger‘s structure of understanding, written (not literally) a hundred years ago, fits itself into a blog post on worldbuilding. However, I’m not going to quote anything from that meta-para-philosophically literary monster. I’ll translate it to human language.

Question helps us free ourselves from that which we perceive as intelligible in itself, and helps us to reveal that which is unusual – and that’s important in fantasy and science fiction. Question is a fundamental instrument and method for thinking. Question is a craft, principle of which is an unceasing questioning and moving in a circle. However asking a question doesn’t mean you get an answer; the question is just a direction, because any answer raises more questions.

***

Fantasy Worldbuilding Questions

This list was prepared by a writer Patricia Wrede for authors of fantasy fiction who are seeking to create a fictional, yet credible settings for their stories. Of course, not every question will be important for every story; as they say, it’s not even necessary to answer to all – or some – of these questions in order to start writing – or finish writing. The purpose of these questions is to encourage you to think about your story, about the setting, whether and why it’s working.

Klausimas padeda mums išsivaduoti iš savaime suprantamumo, atskleisti tai, kas neįprasta – o tai svarbu rašant mokslinę / maginę fantastiką. Klausimas – pamatinis mąstymo įrankis ir būdas. Klausimas – tai amatas, kurio pagrindinis principas yra nepaliaujamas klausinėjimas ir judėjimas ratu. Antra vertus, užduoti klausimą – dar nereiškia gauti atsakymą; klausimas – tai tik kryptis, mat bet koks atsakymas iškelia dar daugiau klausimų.

***

Maginės fantastikos pasaulėkūros klausimai

Šis klausimų sąrašas, paruoštas rašytojos Patricia Wrede, yra skirtas maginės fantastikos autoriams, siekiantiems sukurti išgalvotą, bet įtikinamą savo istorijų veiksmo vietą ir laiką. Žinoma, ne kiekvienas klausimas bus svarbus jūsų istorijai. Be to, tam, kad pradėtumėt – ar pabaigtumėt – rašyti, nėra būtina atsakyti į visus – ar bent kai kuriuos – čia pateikiamus klausimus; šių klausimų tikslas – paskatinti pagalvoti, ar ir kaip jūsų istorijos veiksmas ir vieta tinka, atsiskleidžia ir t. t.