Akimirkai atsidurti mezozojuje

… aš manau, kad knygų skaitymas – tai nuostabiausias iš visų žmonijos sugalvotų užsiėmimų. Homo ludens šoka, dainuoja, išraiškingai gestikuliuoja, pozuoja, puošiasi, puotauja ir rengia rafinuotas ceremonijas. Nenoriu nuvertinti tokių žaidimų svarbos – be jų žmonių gyvenimas taptų neapsakomai nuobodus, o gal net visai praeitų veltui. Tačiau visi šie žaidimai – bendri, daugiau ar mažiau primenantys karinių pratimų mokymą. O homo ludens su Knyga yra laisvas. Bent jau tiek, kiek galima būti laisvam. Jis pats, vedamas smalsumo, kuria žaidimo taisykles. Jis skaito ir protingas knygas, iš kurių gali ką nors sužinoti, ir kvailas, nes jose irgi yra tam tikros informacijos. Jis gali nebaigti skaityti vienos knygos, o kitą pradėti nuo pabaigos ir perskaityti iki pradžios. Jis gali kikenti dėl visai nejuokingų dalykų arba staiga sustoti ties žodžiais, kuriuos įsimins visam gyvenimui. Jis gali tai, ko nepatirs darydamas ką nors kitą, – išgirsti, apie ką samprotauja Montaigne’is ar akimirkai atsidurti mezozojuje. (Wislava Szymborska, Neprivalomi skaitiniai)

Adriano Spatola. The Composition of the Text

1
an adjective breathing the window open
the insertion's exact dimension in the rustling of pages
or see maybe how the text uses the body
see how the work is cosmic and biological and logical
in nocturnal voices in auroral explosions
in the croaking scratching scraping setting fire
here under the soft sky sticking all over the fingers
words that speak

2
he turns to the night cries out to it from the window
to slow down or existence is the circle is the space
is rhythmic swinging harpoon that brushes the lips
bronze gestures darkroom a stain left by the water
framed frozen hypocritical face dust hypnosis
see but how negation modifies the text
with possible words with impossible words

3
but the text is a living object furnished with keys
the crude resection its effect the incredible osmosis
this is the moment you wait for start cutting
see how it stretches and swells it's ready to burst
it's the young anaconda biting its own tail dragging
odor of marshes odor coined from the breath of swamps
a book a notebook a pen a painless desire
without words

4
tired now he becomes aware of his own purposes
it's not difficult to try various tests various experiments
improbable preparations for a voyage by now certain
you too let yourself become sterile don't throw open the door
untreatable eczema the stamped meat the ruins the slaughterhouse
in the text everything accumulates everything melts into vapor
remember it's late remember it's time to go to say goodbye
with a few careful innocuous words

5
after the first beats the material becomes insensible
or sensible uncertain private risky privileged declension
in terms of organic functions or malfunctions
or in terms of chipped awkward monodical alternatives
see at this point how the text begins to miss the beat
the refusal is to b lame you begin with the same refusal as before
but you will accept whatever other duty entrusted to you
that has no need of words

6
it's incoherent it's undetermined his sickness has no purpose
now that we are in the text the fixtures appear to subside
a noun is an excess of coughing the beginning of hysteria
the vulgar embellishment the shears dripping with blood
without falcons without promises without hunting horns without catharsis
the woods are full of fragile docile stupid victims
the woods are full of love and how it hates love
this word

7
before long in the text the final part will have begun
catalog of mannerisms and of rapes song and narcoses
marking on the calendar with a pencil the delivery date
a verb is the parasite the narcissus the rage beneath the skin
but see how the machine masticates and bubbles and heats up
the music rises the hand corrects the lights go down low
the head even lower open your arms wide don't shut your eyes
cancel that word

Dvi trumpos ištraukos iš apsakymo The Lost Warship

Apsakymas čia.

“Aš nesu patenkintas,“ jis greitai pataisė ją. „Man gaila ponios Miler ir Margaritos, tavęs, kapitono Higinso ir „Aidaho“ vyrų. Bet savęs – na, savęs man negaila. Tai pats svarbiausias nuotykis. Esame naujame pasaulyje, kurį galim tyrinėti, pamatyti daug dalykų. Pažįstu šimtus vyrų, kurie leistų nukirsti jiems ranką, kad tik galėtų atsidurti šiame pasaulyje. Mačiau juos kiekvienoje kalnakasių stovykloje, kurioje tik buvau, kiekviename prekybos punkte kur nors civilizacijos pakraštyje, kiekviename žemės kampelyje. Dauguma iš jų buvo nepritapėliai. Aš irgi nepritapėlis, ar bent toks buvau mūsų laike. Niekam nepriklausiau, niekur netikau. Nebuvau verslininkas – iš manęs toks niekada nebūtų išėjęs. Nebūčiau galėjęs tapti advokatu ar klerku, ar įstaigos tarnautoju. Bet čia – regis, čia mano vieta. Tai mano laikas, mano vieta pasaulyje.“ Jis nutilo. „Nežinau, kodėl visa tai tau sakau,“ tarė jis netrukus.

Ji klausėsi tyliai ir supratingai. „Tu gali man tai sakyti,“ tarė ji. „Prisimeni, gelbėjimosi valtyje, kai sakiau tau, kad esam vienodi? Aš irgi nepritapau ten, namie. Ir mano vieta čia.“

***

Nuo kranto Kreigas ir jo palydovai stebėjo, kaip ograi plėšia laivą. Keista, bet jų nedomino jokia galingo laivo įranga. Juos dominęs grobis buvo žmonės! Jie atskrido dideliais krovininiais lėktuvais, varomais tokių pat keistai tylių variklių, ir nutupdė juos į vandenį greta laivo; tuomet vieną po kito nešė miegančius įgulos narius prie bortų ir metė juos į krovininius lėktuvus. Kreigui atrodė, kad matė į vieną iš lėktuvų metant Mardžę Šarp. Jis sėdėjo tyliai keikdamasis, sugniaužęs kumščius. Keliskart ograi nepataikė į krovininius lėktuvus, ir sąmonės netekę žmonės krito į jūrą. Ograi nė nebandė jų gelbėti, leido jiems plaukti ten, kur juos nešė upės srovė. Trikampiai pelekai skrodė vandenį, skubėdami link bejėgiškai plūduriuojančių žmonių.

„Ko neteks ograi, tą gaus rykliai!“ piktai tarė Kreigas. Jo smakru tekėjo kraujas iš perkąstos lūpos. Jūreiviai šalia jo buvo išbalę ir niūriai tylėjo. Maiklsonas, pažiūrėjęs keletą minučių, staigiai nusisuko ir nuėjo keletą pėdų krantu. Jie girdėjo jį vemiant.

Vienas po kito pilni krovininiai lėktuvai pakilo, nusinešdami savo bejėgius krovinius. Naikintuvai pažeme nuskrido paskui juos. „Aidahas“ buvo paliktas apleistas. Ograi arba nežinojo, kad buvo į krantą išlipusių vyrų, arba jiems tai kol kas nerūpėjo.

Saulė jau buvo žemai vakaruose, kai Kreigas išdrįso grįžti į „Aidahą“. Prie jo prisijungė kitos žvalgų grupelės, viską stebėjusios nuo kranto. Mažos valtys tyliai nuplaukė prie apleisto karo laivo.

Pamela Spiro Wagner. How to Read a Poem: Beginner’s Manual

First, forget everything you have learned,
that poetry is difficult,
that it cannot be appreciated by the likes of you,
with your high school equivalency diploma,
your steel-tipped boots,
or your white-collar misunderstandings. 

Do not assume meanings hidden from you:
the best poems mean what they say and say it. 

To read poetry requires only courage
enough to leap from the edge
and trust.  

Treat a poem like dirt,
humus rich and heavy from the garden.
Later it will become the fat tomatoes
and golden squash piled high upon your kitchen table. 

Poetry demands surrender,
language saying what is true,
doing holy things to the ordinary.

Read just one poem a day.
Someday a book of poems may open in your hands
like a daffodil offering its cup
to the sun. 

When you can name five poets
without including Bob Dylan,
when you exceed your quota
and don't even notice,
close this manual.

Congratulations.
You can now read poetry.

Dvi trumpos ištraukos iš apsakymo Priestess of the Flame

Apsakymas čia.

Mes atsidūrėme dideliame urve, didžiausiame, kokį man yra tekę regėti. Tai buvo didžiulis burbulas, išpūstas išlydytoje uolienoje galingų dujų, besiveržiančių iš kunkuliuojančių pasaulio gelmių.

Urvo lubų virš mūsų galvų nesimatė, o grindys lengvai leidosi žemyn kiekviena kryptimi, iki pat centrinės pakylos, tokios tolimos, kad negalėjome įžiūrėti jokių jos detalių. Nuo centrinės pakylos į viršų kilo didžiulė, beveik dvidešimt kartų aukštesnė už žmogų, žalios liepsnos kolona. Aplink pakylą, ant nuožulnių urvo grindų, sėdėjo lakoniečiai.

Jų buvo šimtai, tūkstančiai, ir visi jie buvo tylūs ir nejudrūs kaip pati mirtis. Jie nekreipė į mus jokio dėmesio; susigūžę kiekvienas savo vietoje jie spoksojo į žalios liepsnos stulpą.

„Spąstai,“ sumurmėjo Kinkeidas, kol mūsų grobikai skubėdami vedė mus link pakylos didžiulio amfiteatro viduryje. „Jie mūsų laukė; spėju, kad jie stebėjo mus kiekvieną akimirką. Ir mes pakliuvome į jų spąstus kaip kokie mokinukai!“

„Teisybė – bet manau, kad radome tai, ką norėjome rasti,“ tariau jam. „Čia – Ugnies Garbintojų susitikimo vieta. Štai ten, regis, yra ir pati Liepsna. Ir jei tik neklystu, ten centre mūsų laukia Liana!“

Tai ir buvo Liana. Ji sėdėjo stambiame paprastame soste iš žalsvai geltono metalo; ugnies kolona kilo tiesiai už jos lyg sunkiai įsivaizduojama plunksna. Stambiose keisto metalo kėdėse, sustatytose puslankiu prie jos kojų, sėdėjo gal dvidešimt senių, kurių galvas vainikavo susivėlę balti gaurai.

O šalia Lianos sosto, jai iš dešinės, stovėjo – Hendriksas!

***

„O dabar pamatysite, kaip baudžia Liana“, šypsodamasi tarė ji. „ Liana, Vyriausioji Liepsnos Šventikė, Gyvybės Motina, Mirties Dalintoja, Labiausiai Garbinama iš Garbinančiųjų.

„Jums turbūt smalsu, kodėl Liana sėdi čia ir teisia visus žmones? Leiskite man papasakoti, kol laukiame, kaip bus įvykdytas Lianos nuosprendis.

„Lianos tėvas, ir jo tėvas prieš jį, iki pat tų tolimų dienų, apie kurias mes nieko nežinome, buvo Vyriausieji Liepsnos Garbintojų Šventikai. Tačiau jiems trūko ambicijų, žinių ir valdžios. Jie turėjo nedaug pasekėjų, ir jie tiesė rankas laimindami, o ne įsakydami.

„Tačiau Lianos tėvas neturėjo sūnaus, jis turėjo dukterį, kurioje susikaupė visa tų, kurie buvo Vyriausieji Šventikai, išmintis. Ji subūrė aplink save grupę senių, suktų ir klastingų, menkesnių šventikų ir tų, kurie troško valdžios, bet nebuvo šventikai. Matote juos čia, prie Lianos kojų.

„Ir vadovaujant Lianai, maldininkų gretos augo, ir kai augo jų galia, augo ir Lianos galia, kol pagaliau atėjo laikas, kai joks vyras, jokia moteris visame Lakose nebedrįso nepaklusti Vyriausiosios Šventikės įsakymui. Tie, kurie bandė maištauti, pajuto Lianos galią – kaip ir tie, kuriuos čia matote.”

Apsakymai iš dvidešimtojo amžiaus

Pamačiau, kad dalis įrašo buvo dingusi; pataisiau.

***

Netyčia aptikau, kad Project Gutenberg turi nemažai senų – maždaug 1930-1945 metais paskelbtų, –mokslinės fantastikos apsakymų. Žinoma, rasti dar nereiškia perskaityti ; kol kas perskaičiau tik keletą; užsiminsiu apie du iš jų.

Užkabino vieno apsakymo pavadinimas – The Lost Warship. Kitą pasirinkau, nes jo pavadinimas – Priestess of the Flame – priminė man Umberto Eco Paslaptingąją karalienės Loanos liepsną (ši knyga manęs neapžavėjo taip, kaip Fuko švytuoklė, bet neabejotinai patiko  -  žmogus joje vaizduojamas tik kaip vaizdų, žodžių, garsų, nuotaikų kratinys, nuolatos ieškantis pats savęs, savo tapatybės, savo unikalumo; visa tai turėtų suteikti ryšiai, jungtys, perėjimai ar ribos tarp ženklų, tačiau jie yra dingę. Liko tik ženklai, nurodantys vienas į kitą, neslepiantys už savęs nieko daugiau; dingę ryšiai tarp mūsų pasaulį sudarančių elementų pradangina ir tai, ką vadiname savimi); pabaigusi apsakymą kurį laiką svarsčiau, ar tik Eco bus rašęs ne apie tą pačią Loaną / Lianą – bet pavarčiusi knygą pamačiau, kad ne (nors panašumų buvo ).

Išskyrus tai, kad juose abiejuose gan tendencingai vaizduojamos moterys, jiems mažai ką galima prikišti. Nežinodamas palaikytum juos parašytais kad ir vakar, ypač kad nei viename iš jų nesigilinama į ateities (ar praeities ) mokslinius pasiekimus ir netenka nusivilti praeities rašytojų nuomone apie žmonijos ateitį.

Pirmajame apsakyme pasakojama apie valdžios ir garbės ištroškusią ir negailestingą šventikę Lianą, kuri, deja, susileidžia dėl kažkokio vaikėzo. Ją kaip charakterį išgelbsti tai, kad savo tikslo ji siekia iki galo, o kai nepavyksta, vis tiek taria paskutinį žodį. Žodžiu, meilė sugadina jai gyvenimą, bet užsispyrimas išsaugo reputaciją Pasakoja senas laivo kapitonas – keleto šio autoriaus (Sewell Peaslee Wright) apsakymų pagrindinis veikėjas.

Antrajame vis pasirodo mergiotė, kuri sakosi esanti nepritapėlė, trokštanti nuotykių, ta, kuri išgyvena – bet lygiai toks pat kaip ji vyras neleidžia jai nieko daryti, negana to, gauna progą išgelbėti alpstančią damsel in distress. Na, bent jau juos abu kiek vėliau išgelbėja kai kas kitas Žvelgiant plačiau – tai apsakymas apie II-ojo pasaulinio karo metu erdvės-laiko sprūdį į tolimą praeitį patekusį amerikiečių karo laivą.

Howard Nemerov. Because You Asked About the Line Between Prose and Poetry

Sparrows were feeding in a freezing drizzle
That while you watched turned to pieces of snow
Riding a gradient invisible
From silver aslant to random, white, and slow.

There came a moment that you couldn’t tell.
And then they clearly flew instead of fell.

Metų knygos

Iki metų pabaigos dar liko pora dienų, bet manau, kad per jas nebeperskaitysiu nieko mind-blowing – nebent pabaigčiau Wolfgang Iser‘io Fiktyvumą ir įsivaizdavimą. Pats laikas pasižiūrėti, ką skaičiau šiais metais.

Šiek tiek poezijos; keliolika filosofinių, literatūrologinių, eseistinių ar esančių kažkur „tarp“ knygų; pora knygų apie rašymą; nemažai fantastikos; keliolika knygų, įsipaišančių į grožinės literatūros arba literary fiction kategoriją; daug detektyvų. Kaip visada, kelios knygos, matyt, nepadariusios įspūdžio – jų turinį turiu prisiminti gūglindama. Keliolika jau anksčiau skaitytų knygų – visuomet atsiranda tokių, kurias galiu / noriu skaityti keliskart. Keista, bet taip ir neperskaičiau iš naujo Žiedų valdovo – prieš tai keletą metų ištikimai skaičiau kasmet.

Dėl metų atradimo titulo varžytųsi ne knygos, bet serijos – Orson Scott Card‘o Ender‘s Game ir Robin Hobb Farseer bei Tawny Man trilogijos. Skaitant šias knygas galvoje nuolatos sukasi mintis – kaip sugebėjau šitai pražiopsoti?

Bene labiausiai nepatikusi knyga – Clare Littleford Death Duty; negalėjau pakęsti pagrindinės veikėjos ir visa istorija atrodė labai tempiama – ištempta ir pritempta.

Daugiausiai tikėjausi iš Stieg Larsson‘o Merginų – knygos, žinoma, geros ir įtraukiančios, bet iki įgytos reputacijos joms kažko trūksta. Reputacijos nepateisino ir Giedros Radvilavičiūtės Šiąnakt aš miegosiu prie sienos.

O savimi labiausiai nusivyliau įveikusi Soren Kierkegaard‘o Baimę ir drebėjimą – kad ir kokios jos būtų, knygos apie religiją, matyt, ne man…

Questions for Worldbuilding

Entry in Lithuanian

It’s amusing when a short paper on a significance of a question in Heidegger‘s structure of understanding, written (not literally) a hundred years ago, fits itself into a blog post on worldbuilding. However, I’m not going to quote anything from that meta-para-philosophically literary monster. I’ll translate it to human language.

Question helps us free ourselves from that which we perceive as intelligible in itself, and helps us to reveal that which is unusual – and that’s important in fantasy and science fiction. Question is a fundamental instrument and method for thinking. Question is a craft, principle of which is an unceasing questioning and moving in a circle. However asking a question doesn’t mean you get an answer; the question is just a direction, because any answer raises more questions.

***

Fantasy Worldbuilding Questions

This list was prepared by a writer Patricia Wrede for authors of fantasy fiction who are seeking to create a fictional, yet credible settings for their stories. Of course, not every question will be important for every story; as they say, it’s not even necessary to answer to all – or some – of these questions in order to start writing – or finish writing. The purpose of these questions is to encourage you to think about your story, about the setting, whether and why it’s working.

Pasaulėkūros klausimai

Linksma, kai prieš šimtą metų rašytas a la referatas apie klausimą Heideggerio supratimo struktūroje paima ir įsipaišo į planuojamą tinklaraščio įrašą apie pasaulėkūrą – bet cituoti to meta-para-filosofiškai literatūrinio gremėzdo necituosiu. Išversiu į žmonių kalbą.

Klausimas padeda mums išsivaduoti iš savaime suprantamumo, atskleisti tai, kas neįprasta – o tai svarbu rašant mokslinę / maginę fantastiką. Klausimas – pamatinis mąstymo įrankis ir būdas. Klausimas – tai amatas, kurio pagrindinis principas yra nepaliaujamas klausinėjimas ir judėjimas ratu. Antra vertus, užduoti klausimą – dar nereiškia gauti atsakymą; klausimas – tai tik kryptis, mat bet koks atsakymas iškelia dar daugiau klausimų.

***

Maginės fantastikos pasaulėkūros klausimai

Šis klausimų sąrašas, paruoštas rašytojos Patricia Wrede, yra skirtas maginės fantastikos autoriams, siekiantiems sukurti išgalvotą, bet įtikinamą savo istorijų veiksmo vietą ir laiką. Žinoma, ne kiekvienas klausimas bus svarbus jūsų istorijai. Be to, tam, kad pradėtumėt – ar pabaigtumėt – rašyti, nėra būtina atsakyti į visus – ar bent kai kuriuos – čia pateikiamus klausimus; šių klausimų tikslas – paskatinti pagalvoti, ar ir kaip jūsų istorijos veiksmas ir vieta tinka, atsiskleidžia ir t. t.