Dvi trumpos ištraukos iš apsakymo The Lost Warship

Apsakymas čia.

“Aš nesu patenkintas,“ jis greitai pataisė ją. „Man gaila ponios Miler ir Margaritos, tavęs, kapitono Higinso ir „Aidaho“ vyrų. Bet savęs – na, savęs man negaila. Tai pats svarbiausias nuotykis. Esame naujame pasaulyje, kurį galim tyrinėti, pamatyti daug dalykų. Pažįstu šimtus vyrų, kurie leistų nukirsti jiems ranką, kad tik galėtų atsidurti šiame pasaulyje. Mačiau juos kiekvienoje kalnakasių stovykloje, kurioje tik buvau, kiekviename prekybos punkte kur nors civilizacijos pakraštyje, kiekviename žemės kampelyje. Dauguma iš jų buvo nepritapėliai. Aš irgi nepritapėlis, ar bent toks buvau mūsų laike. Niekam nepriklausiau, niekur netikau. Nebuvau verslininkas – iš manęs toks niekada nebūtų išėjęs. Nebūčiau galėjęs tapti advokatu ar klerku, ar įstaigos tarnautoju. Bet čia – regis, čia mano vieta. Tai mano laikas, mano vieta pasaulyje.“ Jis nutilo. „Nežinau, kodėl visa tai tau sakau,“ tarė jis netrukus.

Ji klausėsi tyliai ir supratingai. „Tu gali man tai sakyti,“ tarė ji. „Prisimeni, gelbėjimosi valtyje, kai sakiau tau, kad esam vienodi? Aš irgi nepritapau ten, namie. Ir mano vieta čia.“

***

Nuo kranto Kreigas ir jo palydovai stebėjo, kaip ograi plėšia laivą. Keista, bet jų nedomino jokia galingo laivo įranga. Juos dominęs grobis buvo žmonės! Jie atskrido dideliais krovininiais lėktuvais, varomais tokių pat keistai tylių variklių, ir nutupdė juos į vandenį greta laivo; tuomet vieną po kito nešė miegančius įgulos narius prie bortų ir metė juos į krovininius lėktuvus. Kreigui atrodė, kad matė į vieną iš lėktuvų metant Mardžę Šarp. Jis sėdėjo tyliai keikdamasis, sugniaužęs kumščius. Keliskart ograi nepataikė į krovininius lėktuvus, ir sąmonės netekę žmonės krito į jūrą. Ograi nė nebandė jų gelbėti, leido jiems plaukti ten, kur juos nešė upės srovė. Trikampiai pelekai skrodė vandenį, skubėdami link bejėgiškai plūduriuojančių žmonių.

„Ko neteks ograi, tą gaus rykliai!“ piktai tarė Kreigas. Jo smakru tekėjo kraujas iš perkąstos lūpos. Jūreiviai šalia jo buvo išbalę ir niūriai tylėjo. Maiklsonas, pažiūrėjęs keletą minučių, staigiai nusisuko ir nuėjo keletą pėdų krantu. Jie girdėjo jį vemiant.

Vienas po kito pilni krovininiai lėktuvai pakilo, nusinešdami savo bejėgius krovinius. Naikintuvai pažeme nuskrido paskui juos. „Aidahas“ buvo paliktas apleistas. Ograi arba nežinojo, kad buvo į krantą išlipusių vyrų, arba jiems tai kol kas nerūpėjo.

Saulė jau buvo žemai vakaruose, kai Kreigas išdrįso grįžti į „Aidahą“. Prie jo prisijungė kitos žvalgų grupelės, viską stebėjusios nuo kranto. Mažos valtys tyliai nuplaukė prie apleisto karo laivo.

Dvi trumpos ištraukos iš apsakymo Priestess of the Flame

Apsakymas čia.

Mes atsidūrėme dideliame urve, didžiausiame, kokį man yra tekę regėti. Tai buvo didžiulis burbulas, išpūstas išlydytoje uolienoje galingų dujų, besiveržiančių iš kunkuliuojančių pasaulio gelmių.

Urvo lubų virš mūsų galvų nesimatė, o grindys lengvai leidosi žemyn kiekviena kryptimi, iki pat centrinės pakylos, tokios tolimos, kad negalėjome įžiūrėti jokių jos detalių. Nuo centrinės pakylos į viršų kilo didžiulė, beveik dvidešimt kartų aukštesnė už žmogų, žalios liepsnos kolona. Aplink pakylą, ant nuožulnių urvo grindų, sėdėjo lakoniečiai.

Jų buvo šimtai, tūkstančiai, ir visi jie buvo tylūs ir nejudrūs kaip pati mirtis. Jie nekreipė į mus jokio dėmesio; susigūžę kiekvienas savo vietoje jie spoksojo į žalios liepsnos stulpą.

„Spąstai,“ sumurmėjo Kinkeidas, kol mūsų grobikai skubėdami vedė mus link pakylos didžiulio amfiteatro viduryje. „Jie mūsų laukė; spėju, kad jie stebėjo mus kiekvieną akimirką. Ir mes pakliuvome į jų spąstus kaip kokie mokinukai!“

„Teisybė – bet manau, kad radome tai, ką norėjome rasti,“ tariau jam. „Čia – Ugnies Garbintojų susitikimo vieta. Štai ten, regis, yra ir pati Liepsna. Ir jei tik neklystu, ten centre mūsų laukia Liana!“

Tai ir buvo Liana. Ji sėdėjo stambiame paprastame soste iš žalsvai geltono metalo; ugnies kolona kilo tiesiai už jos lyg sunkiai įsivaizduojama plunksna. Stambiose keisto metalo kėdėse, sustatytose puslankiu prie jos kojų, sėdėjo gal dvidešimt senių, kurių galvas vainikavo susivėlę balti gaurai.

O šalia Lianos sosto, jai iš dešinės, stovėjo – Hendriksas!

***

„O dabar pamatysite, kaip baudžia Liana“, šypsodamasi tarė ji. „ Liana, Vyriausioji Liepsnos Šventikė, Gyvybės Motina, Mirties Dalintoja, Labiausiai Garbinama iš Garbinančiųjų.

„Jums turbūt smalsu, kodėl Liana sėdi čia ir teisia visus žmones? Leiskite man papasakoti, kol laukiame, kaip bus įvykdytas Lianos nuosprendis.

„Lianos tėvas, ir jo tėvas prieš jį, iki pat tų tolimų dienų, apie kurias mes nieko nežinome, buvo Vyriausieji Liepsnos Garbintojų Šventikai. Tačiau jiems trūko ambicijų, žinių ir valdžios. Jie turėjo nedaug pasekėjų, ir jie tiesė rankas laimindami, o ne įsakydami.

„Tačiau Lianos tėvas neturėjo sūnaus, jis turėjo dukterį, kurioje susikaupė visa tų, kurie buvo Vyriausieji Šventikai, išmintis. Ji subūrė aplink save grupę senių, suktų ir klastingų, menkesnių šventikų ir tų, kurie troško valdžios, bet nebuvo šventikai. Matote juos čia, prie Lianos kojų.

„Ir vadovaujant Lianai, maldininkų gretos augo, ir kai augo jų galia, augo ir Lianos galia, kol pagaliau atėjo laikas, kai joks vyras, jokia moteris visame Lakose nebedrįso nepaklusti Vyriausiosios Šventikės įsakymui. Tie, kurie bandė maištauti, pajuto Lianos galią – kaip ir tie, kuriuos čia matote.”

Apsakymai iš dvidešimtojo amžiaus

Pamačiau, kad dalis įrašo buvo dingusi; pataisiau.

***

Netyčia aptikau, kad Project Gutenberg turi nemažai senų – maždaug 1930-1945 metais paskelbtų, –mokslinės fantastikos apsakymų. Žinoma, rasti dar nereiškia perskaityti ; kol kas perskaičiau tik keletą; užsiminsiu apie du iš jų.

Užkabino vieno apsakymo pavadinimas – The Lost Warship. Kitą pasirinkau, nes jo pavadinimas – Priestess of the Flame – priminė man Umberto Eco Paslaptingąją karalienės Loanos liepsną (ši knyga manęs neapžavėjo taip, kaip Fuko švytuoklė, bet neabejotinai patiko  -  žmogus joje vaizduojamas tik kaip vaizdų, žodžių, garsų, nuotaikų kratinys, nuolatos ieškantis pats savęs, savo tapatybės, savo unikalumo; visa tai turėtų suteikti ryšiai, jungtys, perėjimai ar ribos tarp ženklų, tačiau jie yra dingę. Liko tik ženklai, nurodantys vienas į kitą, neslepiantys už savęs nieko daugiau; dingę ryšiai tarp mūsų pasaulį sudarančių elementų pradangina ir tai, ką vadiname savimi); pabaigusi apsakymą kurį laiką svarsčiau, ar tik Eco bus rašęs ne apie tą pačią Loaną / Lianą – bet pavarčiusi knygą pamačiau, kad ne (nors panašumų buvo ).

Išskyrus tai, kad juose abiejuose gan tendencingai vaizduojamos moterys, jiems mažai ką galima prikišti. Nežinodamas palaikytum juos parašytais kad ir vakar, ypač kad nei viename iš jų nesigilinama į ateities (ar praeities ) mokslinius pasiekimus ir netenka nusivilti praeities rašytojų nuomone apie žmonijos ateitį.

Pirmajame apsakyme pasakojama apie valdžios ir garbės ištroškusią ir negailestingą šventikę Lianą, kuri, deja, susileidžia dėl kažkokio vaikėzo. Ją kaip charakterį išgelbsti tai, kad savo tikslo ji siekia iki galo, o kai nepavyksta, vis tiek taria paskutinį žodį. Žodžiu, meilė sugadina jai gyvenimą, bet užsispyrimas išsaugo reputaciją Pasakoja senas laivo kapitonas – keleto šio autoriaus (Sewell Peaslee Wright) apsakymų pagrindinis veikėjas.

Antrajame vis pasirodo mergiotė, kuri sakosi esanti nepritapėlė, trokštanti nuotykių, ta, kuri išgyvena – bet lygiai toks pat kaip ji vyras neleidžia jai nieko daryti, negana to, gauna progą išgelbėti alpstančią damsel in distress. Na, bent jau juos abu kiek vėliau išgelbėja kai kas kitas Žvelgiant plačiau – tai apsakymas apie II-ojo pasaulinio karo metu erdvės-laiko sprūdį į tolimą praeitį patekusį amerikiečių karo laivą.