Gintaras Grajauskas. [atversta kur pakliūva knyga yra raktas ramybei]

žemyn, žemyn, mano angele.
T.W.

atversta kur pakliūva knyga yra raktas ramybei –
vienintelis būdas neskirti rudens nuo pavasario,
tarti žodžius: palengva, skanaujant raides
tarsi vyną: nuo pjūties lig pjūties mano laikas

nuostaba vaiko delne, akmenėlis, sustabdantis vėją,
jei po liežuviu jį laikysi, visa tai paprasta,
kaip po lietaus pavirsti žuvim ar dideliu vėžliu
senam fontane. Minkštas, grebluojantis balsas

diktuoja vardus, kurių gali prireikti pabudus,
suvirpčioja vokas. Žemyn, mano angele.
Vėjas nutyla ir slepiasi lapų krūvoj,
knyga, parišta po kaklu, yra raktas.

Sic!

Dieve, tik dabar iš tiesų supratau; ogi tikrai – taigi dar truputis, ir būčiau tapęs rašytoju. Gal net visai neprastu. Nes turiu retą gebėjimą derinti linksnius ir beveik be klaidų rašyti lietuviškai. Kuo gi ne rašytojas? Daugybė tų vadinamųjų rašytojų nemoka anei tiek. (Gintaras Grajauskas. Erezija)