Dvi trumpos ištraukos iš apsakymo The Lost Warship

Apsakymas čia.

“Aš nesu patenkintas,“ jis greitai pataisė ją. „Man gaila ponios Miler ir Margaritos, tavęs, kapitono Higinso ir „Aidaho“ vyrų. Bet savęs – na, savęs man negaila. Tai pats svarbiausias nuotykis. Esame naujame pasaulyje, kurį galim tyrinėti, pamatyti daug dalykų. Pažįstu šimtus vyrų, kurie leistų nukirsti jiems ranką, kad tik galėtų atsidurti šiame pasaulyje. Mačiau juos kiekvienoje kalnakasių stovykloje, kurioje tik buvau, kiekviename prekybos punkte kur nors civilizacijos pakraštyje, kiekviename žemės kampelyje. Dauguma iš jų buvo nepritapėliai. Aš irgi nepritapėlis, ar bent toks buvau mūsų laike. Niekam nepriklausiau, niekur netikau. Nebuvau verslininkas – iš manęs toks niekada nebūtų išėjęs. Nebūčiau galėjęs tapti advokatu ar klerku, ar įstaigos tarnautoju. Bet čia – regis, čia mano vieta. Tai mano laikas, mano vieta pasaulyje.“ Jis nutilo. „Nežinau, kodėl visa tai tau sakau,“ tarė jis netrukus.

Ji klausėsi tyliai ir supratingai. „Tu gali man tai sakyti,“ tarė ji. „Prisimeni, gelbėjimosi valtyje, kai sakiau tau, kad esam vienodi? Aš irgi nepritapau ten, namie. Ir mano vieta čia.“

***

Nuo kranto Kreigas ir jo palydovai stebėjo, kaip ograi plėšia laivą. Keista, bet jų nedomino jokia galingo laivo įranga. Juos dominęs grobis buvo žmonės! Jie atskrido dideliais krovininiais lėktuvais, varomais tokių pat keistai tylių variklių, ir nutupdė juos į vandenį greta laivo; tuomet vieną po kito nešė miegančius įgulos narius prie bortų ir metė juos į krovininius lėktuvus. Kreigui atrodė, kad matė į vieną iš lėktuvų metant Mardžę Šarp. Jis sėdėjo tyliai keikdamasis, sugniaužęs kumščius. Keliskart ograi nepataikė į krovininius lėktuvus, ir sąmonės netekę žmonės krito į jūrą. Ograi nė nebandė jų gelbėti, leido jiems plaukti ten, kur juos nešė upės srovė. Trikampiai pelekai skrodė vandenį, skubėdami link bejėgiškai plūduriuojančių žmonių.

„Ko neteks ograi, tą gaus rykliai!“ piktai tarė Kreigas. Jo smakru tekėjo kraujas iš perkąstos lūpos. Jūreiviai šalia jo buvo išbalę ir niūriai tylėjo. Maiklsonas, pažiūrėjęs keletą minučių, staigiai nusisuko ir nuėjo keletą pėdų krantu. Jie girdėjo jį vemiant.

Vienas po kito pilni krovininiai lėktuvai pakilo, nusinešdami savo bejėgius krovinius. Naikintuvai pažeme nuskrido paskui juos. „Aidahas“ buvo paliktas apleistas. Ograi arba nežinojo, kad buvo į krantą išlipusių vyrų, arba jiems tai kol kas nerūpėjo.

Saulė jau buvo žemai vakaruose, kai Kreigas išdrįso grįžti į „Aidahą“. Prie jo prisijungė kitos žvalgų grupelės, viską stebėjusios nuo kranto. Mažos valtys tyliai nuplaukė prie apleisto karo laivo.

Dvi trumpos ištraukos iš apsakymo Priestess of the Flame

Apsakymas čia.

Mes atsidūrėme dideliame urve, didžiausiame, kokį man yra tekę regėti. Tai buvo didžiulis burbulas, išpūstas išlydytoje uolienoje galingų dujų, besiveržiančių iš kunkuliuojančių pasaulio gelmių.

Urvo lubų virš mūsų galvų nesimatė, o grindys lengvai leidosi žemyn kiekviena kryptimi, iki pat centrinės pakylos, tokios tolimos, kad negalėjome įžiūrėti jokių jos detalių. Nuo centrinės pakylos į viršų kilo didžiulė, beveik dvidešimt kartų aukštesnė už žmogų, žalios liepsnos kolona. Aplink pakylą, ant nuožulnių urvo grindų, sėdėjo lakoniečiai.

Jų buvo šimtai, tūkstančiai, ir visi jie buvo tylūs ir nejudrūs kaip pati mirtis. Jie nekreipė į mus jokio dėmesio; susigūžę kiekvienas savo vietoje jie spoksojo į žalios liepsnos stulpą.

„Spąstai,“ sumurmėjo Kinkeidas, kol mūsų grobikai skubėdami vedė mus link pakylos didžiulio amfiteatro viduryje. „Jie mūsų laukė; spėju, kad jie stebėjo mus kiekvieną akimirką. Ir mes pakliuvome į jų spąstus kaip kokie mokinukai!“

„Teisybė – bet manau, kad radome tai, ką norėjome rasti,“ tariau jam. „Čia – Ugnies Garbintojų susitikimo vieta. Štai ten, regis, yra ir pati Liepsna. Ir jei tik neklystu, ten centre mūsų laukia Liana!“

Tai ir buvo Liana. Ji sėdėjo stambiame paprastame soste iš žalsvai geltono metalo; ugnies kolona kilo tiesiai už jos lyg sunkiai įsivaizduojama plunksna. Stambiose keisto metalo kėdėse, sustatytose puslankiu prie jos kojų, sėdėjo gal dvidešimt senių, kurių galvas vainikavo susivėlę balti gaurai.

O šalia Lianos sosto, jai iš dešinės, stovėjo – Hendriksas!

***

„O dabar pamatysite, kaip baudžia Liana“, šypsodamasi tarė ji. „ Liana, Vyriausioji Liepsnos Šventikė, Gyvybės Motina, Mirties Dalintoja, Labiausiai Garbinama iš Garbinančiųjų.

„Jums turbūt smalsu, kodėl Liana sėdi čia ir teisia visus žmones? Leiskite man papasakoti, kol laukiame, kaip bus įvykdytas Lianos nuosprendis.

„Lianos tėvas, ir jo tėvas prieš jį, iki pat tų tolimų dienų, apie kurias mes nieko nežinome, buvo Vyriausieji Liepsnos Garbintojų Šventikai. Tačiau jiems trūko ambicijų, žinių ir valdžios. Jie turėjo nedaug pasekėjų, ir jie tiesė rankas laimindami, o ne įsakydami.

„Tačiau Lianos tėvas neturėjo sūnaus, jis turėjo dukterį, kurioje susikaupė visa tų, kurie buvo Vyriausieji Šventikai, išmintis. Ji subūrė aplink save grupę senių, suktų ir klastingų, menkesnių šventikų ir tų, kurie troško valdžios, bet nebuvo šventikai. Matote juos čia, prie Lianos kojų.

„Ir vadovaujant Lianai, maldininkų gretos augo, ir kai augo jų galia, augo ir Lianos galia, kol pagaliau atėjo laikas, kai joks vyras, jokia moteris visame Lakose nebedrįso nepaklusti Vyriausiosios Šventikės įsakymui. Tie, kurie bandė maištauti, pajuto Lianos galią – kaip ir tie, kuriuos čia matote.”