How to Start Writing a Book

Entry in Lithuanian

There were few people who visited my blog looking for tips on how to start writing a book, and I suppose that my post was of no use to them… So I went on a quest to find out what else Lithuanian Internet has to offer on the topic. Pitifully little. My off-topic entry was second on the list.

And so I decided to try to answer the question.

***

My current writing project was just floating around for a few years, and I can‘t really tell anymore, how I started myself. Umfortunately, I had little interest in para-literature then. I can only speculate and try to remember why I wanted to start writing, to be a writer. There were traditional childish dreams, inspired by childish interests, games, pop-culture that was becoming more and more accessible… I used to play with paper dolls and to draw clothes for them – I wanted to be a designer; my friend encouraged me to become interested in Lithuanian pop music (to be precise, I used to listen to the top ten of pop songs on Saturday nights) and I also sang for a while in the school choir – I wanted to be a singer; but during all this I was crazy about the books, the tales, the texts. All the fairytale books and many of the others were worn down. I used to write diaries. The oldest one that I still have is from the fifth grade – but it wasn‘t the first.

I didn‘t think of myself as being creative when I was writing my diaries – after all, all I did was whine about how unfair the world was, how nasty my classmates, parents, brother and sister were. Everyone passes that stage, methinks. Since the diaries wasn‘t something creative, I started writing my first book when I was about twelve. I don‘t have it anymore either, but I remember that it was very fanfiction-ish, and it was inspired by some Polish (?) TV series for children. I didn‘t finish it. My awareness of myself as a writer woke up and I started to think that copying someone else’s ideas was banal and not interesting, and way beneath me.

I could write about the history of my own writings a lot more, but I‘ll save it ; it has little to do with the topic that I‘m interested today – how to start?

Of course, in order to want to write, first you must admire the books – not so much as a physical objects or tools for forgetting problems, for relaxing, for learning; you should admire the words and worlds that the words create, worlds where everything is new, unknown, amazing, worlds you don‘t want to leave, worlds where even familiar things are completely different. The otherness created by words, the possibility to do so, understanding that I too can do so using 32 letters – to create a fairy tale, a text, a book, a world – I think that’s what inspired me to start writing my own stories, to start creating my own worlds, that’s the reason why my favorite genres are science fiction and fantasy, up till now and probably forever. Over the many years when I was trying to write there were a number of worlds – and I‘ve been stuck only when I tried to write about the real world. I don‘t know how to write about the real world. And I don‘t want to.

But the question – how to start?.. – arises only after you pass this stage. After this the fun begins.

Wait, no, not yet. It‘s also useful to know how to write correctly, where to put all those commas, periods and exclamation marks, to have a feel for the meaning of words, the norms and limits of their usage. It‘s best to learn all of this not from textbooks or dictionaries – although they also come in handy, – but while reading a well written fiction (written in the same language you‘re writing).

Why should you read and learn? Because all those letters and periodsexclamationmarkscommas are the same as screws, screwdrivers, pliers, or hammers – they are tools. Only after becoming accustomed to the tools there comes time for style and rhetoric.

You must also be prepared for writing to become a long and sometimes painful process – it particularly hurts when you‘re knocking your forehead against the wall / table / keyboard. You must have a lot of patience. You must prepare yourself to delete and rewrite a lot.

And then you can pick up a sheet of paper or open a Word document and save it with a proud name of „a work of a genius“.

And let the joy commence!

***

After I wrote this and got ready to hit publish, I realized something. First, I wrote the whole text implying – at least to myself – that I was talking only about writing of science fiction / fantasy, silly me. Second, I‘ve written it in a very Lithuanian mood. Let me explain, as the presenters of Top Gear say.

The first of those two points is easy to bypass or change into talking about writing in general. The second one is problematic.

When I say „in a very Lithuanian mood“, I have in mind a sickly sweet sentimentality and a genius who‘s observing us all ordinary mortals from the spiritual heights. He cares about a great art, pure and chaste (V. Mykolaitis-Putinas), which serves the society, educates peoples’ spirit, evocates a patriotism, piety and other good feelings (A. Jakštas); this great art doesn‘t include the works of words, which concerns itself with certain income, benefits, practicality, science and progress (Maironis), it serves only to the higher meaning of the world (Vydūnas). I‘m refering to a book Lithuanian Writers on Writing, a selection made by Juozas Jasaitis (perhaps the only trace of this book online is here). Yes, the quotes / paraphrases I use are biased and prejudiced, not only because they are without a context; and yes, so far I’ve read only one-fifth of the book. My opinion on Lithuanian philosophy of creative writing is not fit for disclosure so far – but I hope that the situation will improve, because I don‘t want to diminish those peoples‘ merit and wisdom.

It‘s all quite simple – philosophy of creative writing, coming from the beginning of the twentieth century, seems quite ridiculous in the twenty-first century.

***

Perhaps the best advice I‘ve ever read about the the emergence of the literary work, about the process of world building was in the Postscript to the Name of the Rose by Umberto Eco. In short: first there must be thought. Then the world building starts. Only when you create the world, identify its rules, find a proper place for the said thought, the action starts – emerges the narrator and characters, style and narrative rhythm, form, plot, intrigue and writing / reading pleasure.

***

You can, of course, do it all differently, technically. But that is for another time.

The Beginnings are Most Difficult

Entry in Lithuanian

For a long time I was living without a computer. I‘ve had a new one for several days now, with almost everything I may want from it, and shiny – though it will lose the shine well before I‘ll reach the end of this post… I have a million plans for writing and reading, but so far all the plans are stuck in their initial stage

The first problem is that, while living without a computer, I‘ve forgotten what it‘s like and now I feel disoriented and I can‘t decide where to start.

Second problem – I get distracted very easily now. I want to read – I read, I want to google for any trumpery – I do, I want music, movies, games… You get the drift.

Third problem – as somebody could tell me – is that perhaps I‘m too serious about all this writing thing. Then again, writing is my only long-term obsession. I try to take my obsessions seriously.

But that‘s not what I wanted to write about.

I was reading a lot while I was computerless – it is clear from the book lists above. There comes yet another problem – reading a book and, say, a blog entry are two very different things. I’m not talking about different technologies here – it‘s been the talk of the net and various media for a long time now (I’d choose the e-readers, because I don‘t particularly care what I‘m holding in my hands as long as I read. Besides, I usually prefer to read in English. First, there are more to choose from, second, I don‘t trust Lithuanian translations – there are good ones, but it takes one bad to spoil the lot).

I‘m talking about the way we (I) read. When I‘m reading a book – printed or an e-book, – I‘m looking for a long, consistent, and pleasant text and the possibility to comprehend both the text and the world it represents, to make myself at home. A blog entry – or pretty much anything on the Internet – I read quite differently. I long for a short, fast-read, accurate and purposeful text – unless I‘m looking for a lecture or scientific article. I long to move to other texts as soon as possible, if only to experience false sense of accomplishment – after all, I‘ve read so much today, I‘ve seen a lot, I‘ve heard… But not I‘ve learned – because often things I read, see or hear quickly, I forget quickly too.

I am quite satisfied with myself – I wrote this entry without a handwritten draft (usually I‘m incabable to do that), but so far there‘s nothing to relate the text and the title. The beginnings are most difficult. I was planning to write that, while computerless, I was coming here rarely, only to see what‘s on the Internet; that blogging is one of, hopefully, only temporarily jammed plans, and that this entry was supposed to be something absolutely breathtaking and awesome, something very well planned and written even better. That both reading and writing are different when done on a computer and by hand / in print. After all it‘s difficult for me to write not by hand and without a draft under my nose. It‘s difficult because when I‘m writing by hand the text that comes from under my pen, is most similar to the text of a book; when I‘m writing on a computer, writing centers in my brain goes blind and deaf, and mute, sentences become shorter, full-stops increase, semicolons and brackets decrease, the text looses it‘s depth…

***

And so I‘ve started. I‘ve lost many points, but not semicolons or brackets. I didn‘t really address the topic, but I still remember it. Besides, one of the advantages of writing on a computer is a small local suicide, temporary amnesia, painless aphasia – and I can always come back to change, to update, to re-write.

Fears of a Blank Page

Entry in Lithuanian

What can you do when the fear of a blank page is all there is?

Write.

* * *

One fine day / evening / night  not so long ago I was reading articles on How to start a novel. This probably requires an explanation – writing is my Idee Fix (often writing simply for the sake of writing – I haven‘t finished anything that I‘ve started yet, and I have no intention to write the next great American novel – or Lithuanian for that matter, ever); writing is my only identifiable superstition, fiction – my only metalanguage. Recently I was even trying to read like a person whose consciousness isn‘t weighted down by Puntukas of literary theory. I still admire literary theories, though mostly as an amateur.

There are only two worlds left out of many plagiarised worlds (fan-fiction is the term ) and worlds of my own. One is science fiction-ish, the other is fantasy-ish in nature, although deep beneath the surface they are quite similar. Sometimes I even try to write something about and in them, not only day-dream.

And so at first Holly Lisle said to me that, before I start, I must know, how and where I will finish. This requires several things: knowing the world I created, knowing my characters, knowing the nuances of a conflict, choosing a theme, genre and the voice of the story. And, of course, knowing what I expect and what I should expect.

The problem starts with the very first thing that‘s required – knowing my world. It’s too fun a process, worldbuilding is. I’m much more interested in how the city of my fantasy world was founded or how the empire in the science fiction world was formed, or what happened to my heroes 20 or 30 years before the present, than what conspiracies are being organised here and now (and it‘s not that important that their past and present is related directly and influenced by the same people or factors). And the problem continues to the second point – knowing my characters. As long as I‘m thinking about the past of my hero / heroine or scrutinizing various what-if’s and who-what-where-when-why, I don‘t think about their present – although I‘m supposed to write about the present.

I have a theory on that – my worlds aren‘t settled yet, they are too erratic, their histories aren‘t written yet – just like those of my characters. Whenever I get out of phases of the world- and char-building it‘s going to be jolly fun to start working on the conflict.

And I don‘t need to be told that all these things are inseparable, and that they come into existence only together and affect one another. I know – but all the lists are made to make the world seem simpler and less frightening. Do a and then b, and the c‘s only a piece of cake.

After that it‘s all more or less technicalities – start as close to the end as possible, let your heroes to stress out and make them run from wolves to the bears, and constantly reevaluate the stakes. Easy.

Nuo ko pradėti rašant knygą

Sulaukiau atklydėlių, besidominčių klausimu nuo ko pradėti rašant knygą? Mano įrašas, tiesą sakant, tikrai nebuvo tinkamas atsakymas… Nepatingėjau pati pasidomėti, ką tuo klausimu turi pasakyti lietuviškas internetas. Apgailėtinai, apgailėtinai mažai. Mano ne į temą įrašas buvo antras.

Nusprendžiau pabandyti atsakyti. Man pačiai kiek įdomesnis klausimas, kaip rašyti, bet… Ką gali žinot, gal kam nors bus įdomu.

***

Kadangi mano dabartinis projektas mano smegeninėje plaukioja jau nebe pirmi metai, tikrai neatseksiu, nuo ko pradėjau pati, nes, deja, paraliteratūra anais laikais nesidomėjau. Galiu tik spėlioti. Galiu tik bandyti prisiminti, kodėl apskritai norėjau pradėti rašyti, tapti rašytoja, būti rašytoja. Prieš tai, be abejo, buvo tradicinės vaikiškos svajonės, nulemtos vaikiškų interesų, žaidimų, po truputį betampančios prieinamesne pop-kultūros… Žaidžiau popierinėmis lėlėmis, kaip išprotėjusi piešiau joms drabužius – norėjau būti dizainere; paskatinta draugės domėjausi lietuvišku popsu (t. y. klausydavausi pop dainų dešimtuko berods šeštadienio vakarais per Lietuvos radiją – Latvijos pasienyje daugiau nelabai ką traukė ) ir šiek tiek dainavau mokyklos chore – norėjau būti dainininke; bet visais laikais buvau pamišusi dėl knygų, dėl pasakų, dėl tekstų. Suskaitytos buvo visos pasakų knygos ir dauguma ne pasakų. Rašiau dienoraščius. Seniausi, kuriuos turiu, yra iš penktos klasės – bet jie nebuvo patys pirmieji. Pirmo sąsiuvinio iš pradinių klasių, atrodo, jau nebeturiu. Dienoraščio nelaikiau kūryba – galų gale ten tik verkšlenau, koks neteisingas pasaulis, kokie bjaurūs klasiokai, tėvai, brolis, sesuo. Privalomas etapas, methinks. Dėl to, kad dienoraštis nebuvo kūryba, apie dvyliktuosius gyvenimo metus pradėjau rašyti pirmąją knygą. Jos irgi nebeturiu, bet prisimenu, kad tai buvo labai fanfictioniškos rašliavos, inspiruotos kažkokio lenkiško (?) serialo vaikams. Knygos nebaigiau, nes berods pabudo mano sąmoningumas ir pradėjau manyti, kad kažkieno kito idėjų kopijavimas yra neįdomu ir banalu, ir way beneath me.

Apie savo rašymo istoriją galėčiau rašyti dar nemažai, bet pasitaupysiu , nes tai mažai kuo susiję su mane šiandien dominančiu klausimu – nuo ko pradėti? Kad norėtum pradėti, pirmiausia, be abejo, turi žavėtis knygomis – ne tiek kaip fiziniais objektais ar priemone pamiršti problemas, pailsėti, sužinoti; turėtum žavėtis žodžių ir žodžiais sukurtais pasauliais, kuriuose viskas nauja, nežinoma, viskas stulbina ir nenori tavęs paleisti, kur netgi pažįstamas daiktas yra absoliučiai kitoks. Žodžiais sukuriamas kitoniškumas, pati galimybė tai daryti, suvokimas, kad aš irgi taip galiu, kad pati galiu iš 32 raidžių sukurti pasaką, tekstą, knygą, pasaulį – štai kas, manau, paskatino mane pradėti rašyti savo istorijas, kurti savo pasaulius, štai priežastis, dėl kurios iki šiol ir visados mano mėgstamiausi žanrai yra mokslinė ir magiškoji fantastikos. Per nemažai bandymo rašyti metų buvo nemažai pasaulių – bet jei tik pabandydavau rašyti apie šį, mums visiems bendrą pasaulį, kaipmat įklimpdavau. Apie šį pasaulį rašyti nemoku. Ir nenoriu.

Tačiau tam, kad iškiltų pats klausimas – nuo ko pradėti?.. – jau turėtum būti išgyvenęs šią stadiją. Po jos prasideda linksmybės.

Nors ne, dar ne visai. Dar pravartu būtų mokėti taisyklingai rašyti, taisyklingai dėlioti kablelius, taškus ir šauktukus, jausti žodžių prasmių ir vartosenų normas ir ribas. Geriausia šito mokytis ne iš vadovėlių ar žodynų – nors jie irgi praverčia, – o skaitant lietuvių rašytojų parašytą prozą, bet ne tai, ką galėtume pavadinti šiuolaikine literatūra. Šiuolaikinę literatūrą geriau skaityti tada, kai jau jauti minėtąsias normas ir ribas, ir kai gali daugmaž argumentuotai spėti, kodėl jos yra peržengiamos.

Kodėl reikia skaityt ir mokytis? Nes visos tos raidės ir taškaišauktukaikableliai iš principo yra tas pats, kas varžtai, atsuktuvai, replės, plaktukai – tai yra įrankiai. Tik po susipažinimo su įrankiais ateina laikas stilistikai ir retorikai.

Ir dar reikia nusiteikti ilgam, dažnai skausmingam procesui – ypač skauda kaktą po daužymo į sieną / stalą / klaviatūrą. Apsirūpinti kantrybe. Pasiruošti braukyti ir perrašinėti.

Tada jau galima pasiimti popieriaus lapą ar atsidaryti naują Word dokumentą ir išsaugoti išdidžiu pavadinimu mano genialus kūrinys.

And let the joy commence!

***

Kai parašiau šitai ir susiruošiau paskelbti, supratau, kad, pirma, visą tekstą parašiau nusiteikusi rašyti apie mokslinės / magiškosios fantastikos rašymą, silly me; antra, parašiau nusiteikusi labai lietuviškai. Let me explain, kaip sako Top Gear vedėjai.

Pirmąjį mano nusiteikimą lengva apeiti ar paversti kalbėjimu apskritai apie rašymą. Antrasis yra problematiškas.

Čia, sakydama lietuviškai, turiu omeny patosišką, iki šleikštulio saldų sentimentalumą ir iš dvasios aukštumų į paprastus mirtinguosius besikreipiantį genijų. Jam svarbu: menas didis, tyras ir skaistus (V. Mykolaitis-Putinas), visuomenei tarnaujantis menas, auklėjantis žmonių dvasią, žadinantis patriotizmą, pamaldumą ir kitokius gerus jausmus (A. Jakštas), neapimantis tų žodžio kūrinių, kurie žiūri pelno, naudos, praktiškumo, mokslo, pažangos (Maironis), menas, tarnaujantis aukštajai pasaulio prasmei (Vydūnas). Remiuosi J. Jasaičio sudarytu rinkiniu Lietuvių rašytojai apie kūrybą (bene vienintelis šios knygos pėdsakas internete yra čia). Taip, citatos / parafrazės yra tendencingos; taip, jos bekontekstės; taip, aš kol kas perskaičiau tik penktadalį knygos, ir kol kas susidariau garsiai neskelbtiną nuomonę apie lietuvių meninės kūrybos filosofiją – bet tikiuosi, kad padėtis pagerės; ne, aš nenoriu sumenkinti tų žmonių nuopelnų ir išminties.

Viskas labai paprasta – XXI amžiuje XX amžiaus pradžios aukštos materijos atrodo gan juokingai. Tenka dažnai vartyti akis dangop žemop.

***

Bene geriausia, ką yra tekę skaityti apie kūrinio atsiradimą, apie kūrimo proceso techninę pusę, yra U. Eco  Postilė Rožės vardui. Trumpai: pirma turi būti mintis. Po jos prasideda pasaulio kūrimas. Tik sukūrus pasaulį, identifikavus jame galiojančias taisykles, suradus vietą minėtajai minčiai, pajuda ir veiksmas, atsiranda pasakotojas ir veikėjai, stilius, pasakojimo ritmas ir vyksmas, forma, intriga ir rašymo / skaitymo malonumas.

***

Galima, žinoma, ir kitaip – jau išties techniškai. Tačiau tai – jau kitam kartui.

Rašant sunkiausia pradėti

Kurį laiką – ilgą laiką – gyvenau be kompiuterio. Jau keletą dienų turiu naują, turintį jau beveik viską, ko noriu iš kompiuterio, ir spindintį – nors kol baigsiu rašyti šį tekstą, jis jau nebespindės… Turiu milijardus planų rašyti ir skaityti, bet kol kas visi planai yra užstrigę pradinėje stadijoje – juos reikia pradėti vykdyti

Pirma problema ta, kad, gyvendama be kompiuterio, pamiršau, kas jis per paukštis – dabar esu pasimetusi ir neapsisprendžiu, ko griebtis.

Antra problema – dabar esu labai lengvai išblaškoma. Noriu skaityt – skaitau, noriu painternetauti ieškodama kokio nors niekniekio – taip ir darau, noriu muzikos, filmų, žaidimų…

Trečia problema – kaip kas nors galėtų man pasakyti, – yra ta, kad gal per rimtai vertinu visą šitą rašymo dalyką. Antra vertus, rašymas – vienintelė mano ilgalaikė manija. Savo manijas stengiuosi vertinti rimtai.

Bet rašyti, regis, norėjau ne apie tai.

Kol neturėjau kompiuterio, daug skaičiau – tai matyti iš mano skaitytų knygų sąrašų. Štai čia iškyla dar viena problema – skaityti knygą ir skaityti, tarkim, tinklaraščio įrašą yra du velniškai skirtingi dalykai. Nekalbu apie besiskiriančias technologijas – apie jas pastaruoju metu kalbama labai daug (aš pati būčiau už e-skaitytuvus, nes man svarbiau yra ne tai, ką laikau rankose skaitydama, o kad apskritai skaitau. Be to, dažnai mieliau skaitau angliškai. Pirma, pasirinkimas yra milžiniškas, antra, nepasitikiu lietuviškais vertimais – yra ir tikrai gerų, bet žinot, kas sakoma apie šaukštą deguto…)

Kalbu apie patį skaitymo būdą. Knygą – nesvarbu, popierinę ar elektroninę, – skaitau nusiteikusi ilgam, nuosekliam, maloniam tekstui, nusiteikusi, kad atskiri teksto fragmentai siesis tarpusavyje ir ilgainiui perprasiu pasaulį – kad ir tą netikrą. Tinklaraštį – ar apskritai bet ką internete – skaitau visai kitaip. Tekstas turi būti trumpas, greitai perskaitomas, tikslus ir tikslingas – nebent pageidauju paskaitos. Kad kuo greičiau galėčiau keliauti prie kitų tekstų. Kad patirčiau false sense of accomplishment – juk šiandien tiek daug perskaičiau, pamačiau, išgirdau… Bet ne sužinojau – mat dažnai tai, ką tokiu greituoju būdu perskaitau, pamatau, išgirstu, kaip mat ir pamirštu. Dėl to man sunku teigiamai įvertinti knygą, kuri griebiasi tokio greito, besikeičiančio kas pusę puslapio, pasakojimo – vien tik dėl šito prisimenu kažkada skaitytą Aleksandrijos biblioteką. Suprantu tokią rašymo taktiką – ten juk trileris, gaudynės per pusę pasaulio, pykšt-pokšt-big-bada-boom-duok-duok-duok-į-snukį, bet ji labiau tinka holivudinei kinematografijai.

Esu savim gan patenkinta – šitą tekstą parašiau be ranka rašyto juodraščio (o juk šitai daryti aš praktiškai neįgali), bet kol kas niekas nesisieja su tema. Rašant sunkiausia pradėti. Planavau rašyti, kad, neturėdama savo kompiuterio, čia lankydavausi retai, tik pasižiūrėti, ką interneto platybėse veikia kiti, šiaip jau labai abstraktūs žmonės, kad tinklaraščiavimas – vienas iš tų, hopefully, laikinai užstrigusių planų; taigi vietoj šio įrašo turėtų būti kažkas konceptualaus, breathtaking and absolutely awesome, kažkas labai gerai išmąstyto ir parašyto dar geriau. Kad, lygiai kaip ir skaitymas, rašymas ranka ir kompiuteriu man yra labai skirtingi dalykai ir skirtingos patirtys – būtent dėl to sunku rašyti ne ranka ir be panosėje besivoliojančio juodraštinio varianto. Sunku dar ir dėl to, kad rašydama ranka aš rašau tai, kas man asocijuojasi būtent su spausdintos knygos tekstu; kai rašau kompiuteriu, rašymo centrai mano smegenyse užanka, sakiniai trumpėja, dažnėja taškai, mažėja kabliataškių ir skliaustelių, tekstas lėkštėja dar neatsiradęs monitoriuje…

***

Pradėjau. Pamečiau mintį, bet ne kabliataškius ir skliaustelius. Temos gal neišlaikiau, bet iš akių dar nepamečiau. Be to, vienas iš kompiuterinio rašymo privalumų yra mažos vietinės savižudybės, laikinos amnezijos, beskausmės afazijos – kaip ir galimybė nuolat sugrįžti tam, kad pakeistum, papildytum ir perrašytum.

Tuščio lapo baimės

Kas belieka, kai lieka tik tuščio lapo baimė?

Rašyti.

* * *

Vieną gražią dieną, vakarą ar naktį, bet ne per seniausiai, skaičiau straipsnius tema How to start a novel. Čia greičiausiai turėčiau pasiaiškinti – rašymas yra mano vienintelė pastovi idee fix (dažniausiai rašymas vardan rašymo – nes neužbaigiau nieko, ką pradėjau, ir neturiu jokių intencijų kada nors parašyti the next great american novel – ar lithuanian for that matter), raštas – mano vienintelis identifikuot(in)as prietaras, literatūra – mano vienintelė metakalba. Pastaruoju metu netgi stengiuosi iš naujo imti skaityti kaip žmogus, kurio sąmonės neslegia teorijų Puntukas – nors teorijomis vis dar beprotiškai žaviuosi, kad ir profaniškai. Taigi apie rašymą.

Iš jau man pačiai sunkiai besuskaičiuojamų nuplagijuotų, ekstrapoliuotų ir – behold – mano pačios sugalvotų pasaulių per nemažai metų liko du gyvybingiausi. Vienas – labiau science fiction, kitas – labiau fantasy prigimties, nors iš principo jie gana panašūs. Kartais netgi bandau apie juos ir juose ką nors rašyti, ne tik svaičioti prieš miegą.

Taigi pirmiausiai Holly Lisle man pasakė: kad galėčiau pradėti, turiu žinoti, kuo, kur ir kaip baigsiu. O tam reikia keleto dalykų: pažinoti savo sukurtą pasaulį, pažinoti savo veikėjus, išmanyti konflikto niuansus, pasirinkti temą, žanrą ir balsą, kuriuo pasakosiu. Ir, žinoma, žinoti, ko tikiesi ir ko turėtum tikėtis.

Problemos prasideda jau nuo paties pirmojo punkto – pažinti savo sukurtą pasaulį. Tai pernelyg smagus procesas. Man kur kas įdomiau svarstyti, kaip atsirado miestas mano fantasy ar kaip susiformavo imperija science fiction pasauliuose, kas nutiko mano herojams prieš 20-30 metų, nei tai, kas prieš juos rezgama dabar (ir ne taip jau svarbu, kad jų praeitis ir dabartis yra labai tiesiogiai susijusios ir lemiamos tų pačių žmonių ir veiksnių). Taigi problema pereina ir į antrąjį punktą – veikėjų pažinimą. Tol, kol mano mintys sukasi apie herojės / -aus praeitį ir įvairiausius what-if’us bei kas-kur-kada-ką-kodėl, aš ir vėl nieko negalvoju apie jų dabartį. Nors rašyti tarsi turėčiau būtent apie dabartį.

Turiu teoriją – mano pasaulio architektonika dar nėra nusistovėjusi, pasaulis dar pernelyg judrus, jo istorija dar neparašyta – lygiai kaip ir mano herojų. Kai jau kada nors išlipsiu iš world- ir char- building’o fazių, turėtų būti nežmoniškai smagu imtis trečiojo punkto – konflikto.

Ir nereikia man sakyti, kad šie dalykai yra neatsiejami, ir kad formuojasi jie tik kartu, ir tiesiogiai veikia vienas kitą. Žinau. Sąrašai juk tam ir daromi, kad pasaulis atrodytų paprastesnis, ne toks baugus – padaryk a, tada galėsi daryti b, o jau c – tai piece of cake.

O tada jau prasideda daugmaž techniniai dalykai – vyksmo požiūriu pradžia turėtų būti minimaliai nutolusi nuo pabaigos, nuo pat pradžių veikėjai turėtų patirti stresą ir nuo vilko bėgti pas mešką ir nuolatos pergalvoti, kas pastatyta ant kortos. Easy.