Akimirkai atsidurti mezozojuje

… aš manau, kad knygų skaitymas – tai nuostabiausias iš visų žmonijos sugalvotų užsiėmimų. Homo ludens šoka, dainuoja, išraiškingai gestikuliuoja, pozuoja, puošiasi, puotauja ir rengia rafinuotas ceremonijas. Nenoriu nuvertinti tokių žaidimų svarbos – be jų žmonių gyvenimas taptų neapsakomai nuobodus, o gal net visai praeitų veltui. Tačiau visi šie žaidimai – bendri, daugiau ar mažiau primenantys karinių pratimų mokymą. O homo ludens su Knyga yra laisvas. Bent jau tiek, kiek galima būti laisvam. Jis pats, vedamas smalsumo, kuria žaidimo taisykles. Jis skaito ir protingas knygas, iš kurių gali ką nors sužinoti, ir kvailas, nes jose irgi yra tam tikros informacijos. Jis gali nebaigti skaityti vienos knygos, o kitą pradėti nuo pabaigos ir perskaityti iki pradžios. Jis gali kikenti dėl visai nejuokingų dalykų arba staiga sustoti ties žodžiais, kuriuos įsimins visam gyvenimui. Jis gali tai, ko nepatirs darydamas ką nors kitą, – išgirsti, apie ką samprotauja Montaigne’is ar akimirkai atsidurti mezozojuje. (Wislava Szymborska, Neprivalomi skaitiniai)

Apsakymai iš dvidešimtojo amžiaus

Pamačiau, kad dalis įrašo buvo dingusi; pataisiau.

***

Netyčia aptikau, kad Project Gutenberg turi nemažai senų – maždaug 1930-1945 metais paskelbtų, –mokslinės fantastikos apsakymų. Žinoma, rasti dar nereiškia perskaityti ; kol kas perskaičiau tik keletą; užsiminsiu apie du iš jų.

Užkabino vieno apsakymo pavadinimas – The Lost Warship. Kitą pasirinkau, nes jo pavadinimas – Priestess of the Flame – priminė man Umberto Eco Paslaptingąją karalienės Loanos liepsną (ši knyga manęs neapžavėjo taip, kaip Fuko švytuoklė, bet neabejotinai patiko  -  žmogus joje vaizduojamas tik kaip vaizdų, žodžių, garsų, nuotaikų kratinys, nuolatos ieškantis pats savęs, savo tapatybės, savo unikalumo; visa tai turėtų suteikti ryšiai, jungtys, perėjimai ar ribos tarp ženklų, tačiau jie yra dingę. Liko tik ženklai, nurodantys vienas į kitą, neslepiantys už savęs nieko daugiau; dingę ryšiai tarp mūsų pasaulį sudarančių elementų pradangina ir tai, ką vadiname savimi); pabaigusi apsakymą kurį laiką svarsčiau, ar tik Eco bus rašęs ne apie tą pačią Loaną / Lianą – bet pavarčiusi knygą pamačiau, kad ne (nors panašumų buvo ).

Išskyrus tai, kad juose abiejuose gan tendencingai vaizduojamos moterys, jiems mažai ką galima prikišti. Nežinodamas palaikytum juos parašytais kad ir vakar, ypač kad nei viename iš jų nesigilinama į ateities (ar praeities ) mokslinius pasiekimus ir netenka nusivilti praeities rašytojų nuomone apie žmonijos ateitį.

Pirmajame apsakyme pasakojama apie valdžios ir garbės ištroškusią ir negailestingą šventikę Lianą, kuri, deja, susileidžia dėl kažkokio vaikėzo. Ją kaip charakterį išgelbsti tai, kad savo tikslo ji siekia iki galo, o kai nepavyksta, vis tiek taria paskutinį žodį. Žodžiu, meilė sugadina jai gyvenimą, bet užsispyrimas išsaugo reputaciją Pasakoja senas laivo kapitonas – keleto šio autoriaus (Sewell Peaslee Wright) apsakymų pagrindinis veikėjas.

Antrajame vis pasirodo mergiotė, kuri sakosi esanti nepritapėlė, trokštanti nuotykių, ta, kuri išgyvena – bet lygiai toks pat kaip ji vyras neleidžia jai nieko daryti, negana to, gauna progą išgelbėti alpstančią damsel in distress. Na, bent jau juos abu kiek vėliau išgelbėja kai kas kitas Žvelgiant plačiau – tai apsakymas apie II-ojo pasaulinio karo metu erdvės-laiko sprūdį į tolimą praeitį patekusį amerikiečių karo laivą.

Menas yra tobulybės troškimas

Aš laikausi tokio kūrybos metodo – viską rinkti, viską stebėti, viską krauti į save, tarsi į kokią transformacijos kamerą, ir ten viską kristalizuoti, viską perdirbti ir išreikšti naujom formom, kurios yra panašios į gyvenimo tikrovę ir nepanašios, tos pačios ir kitos. Menas daug sugestyviau veikia negu tikrovė. Išaiškinti, atskleisti, išpuošti, duoti valią proto žaidimui – toks, mano supratimu, kūrybos procesas (Juozas Grušas // Lietuvių rašytojai apie kūrybą)

Those Who Read and Write…

Entry in Lithuanian

Out of the twelve tips this one fascinates me the most:

1-Make sure the review is all about you.

Focus on any connection you might have to the work, no matter how slight. Discuss where you were when you read it, as well as how you felt, what you were wearing, what Arcade Fire song you were listening to at the time, and which particular mutant subset of “coffee” you were drinking as you skipped to the end and read the last chapter. After all, a book review should not be about the book. It should be about the reviewer.

Yesterday in the shower (sic!) I was contemplating how could I write a decent review. I got myself a recipe, started to write, stopped writing, fell asleep, dreamt strange and funny dreams of things long lost, woke up and stopped following a recipe. For who can resist the temptations of Google and the question How to?.. Perhaps I‘m not suitable for reviews, perhaps I‘m better at essays and blogs?

Anyway, it‘s always easiest for me to write if I start with myself. En route towards the final version of the text all the details on myself disappear – starting with the moans of how sleepy I am and how much I want to write, finishing with the thoughts filled with all the borrowed words and the attempts to leave Freud’s psychoanalysis out of text. I always thought that this is common sense – cleaning the text, getting rid of emoticons, incomprehensible allusions, associations leading nowhere, or various off-topics. Isn’t it?

Paths Lost

(Entry in Lithuanian)

I think that one possible definition of our modern culture is that it is one in which nine-tenths of our intellectuals can’t read any poetry. Randall Jarrell

I think I can consider myself as one of the intelligent people. Unfortunately, I‘m in aforementioned nine-tenths of society too. It‘s pretty much impossible for me to read poetry lately, no matter how I try and what I try to read: Lithuanian poets, foreign poets, poetry in Lithuanian or English, Gintaras Grajauskas or Aleš Debeljak, Tomas Venclova or W. H. Auden, Wislawa Szymborska or Salomėja Nėris. Of course, poetry in general and specific poets are difficult to compare. It get‘s even more difficult when you start to wonder on all the possibilities of understanding and interpreting. It‘s sad, really – there are miriads of unexplored and unfathomable worlds, the same as in the fantasy / science fiction / belles lettres, only I can‘t find a way into them.

Read to Kill

(Entry in Lithuanian)

The difference between reading a story and studying a story is the difference between living the story and killing the story and looking at its guts. (Cory Doktorow, Eastern Standart Tribe)

For several years I was engaged in vivisecting and dissecting of the texts. Simple and non-committing, pleasant – “normal” for a lack of a better word – reading became a huge challenge. I no longer know how to „simply“ read – when I have a book in my hands, the Critical Approaches mode turns on automatically, and so I try to remember how to read like before.

It ain‘t going all that well…

Kas skaito rašo…

How to Write a Bad Book Review In Twelve Easy Steps:

Iš dvylikos patarimų bene labiausiai mane sužavėjo šis:

1-Make sure the review is all about you.

Focus on any connection you might have to the work, no matter how slight. Discuss where you were when you read it, as well as how you felt, what you were wearing, what Arcade Fire song you were listening to at the time, and which particular mutant subset of “coffee” you were drinking as you skipped to the end and read the last chapter. After all, a book review should not be about the book. It should be about the reviewer.

Vakar duše (sic!) lyg tyčia kontempliavau, kaip man parašyti gerą apžvalgą. Receptą paruošiau, rašyti pradėjau, rašyti nebaigiau, užmigau, sapnavau keistus ir linksmus sapnus apie tai, ko jau seniai nebėra, atsikėliau ir nustojau laikytis recepto. Kas gali atsispirti Google vilionėms ir klausimui How to…? Gal netinku apžvalgoms, gal tinku esė ir tinklaraščiams?

Šiaip ar taip, rašyti apie kažką man visuomet lengviausia, jei pradedu nuo savęs. Pakeliui link galutinio teksto varianto visi aprašyti rašymo kliuviniai pranyksta – pradedant tuo, kaip labai noriu miego, bet ir rašyti noriu, baigiant tuo, kaip sunku atsikratyti galvoje besisukančių prisiskaitytų svetimų žodžių ir kaip neįrioglinti į Froido psichoanalitinį daržą. Visuomet maniau, kad tai common sense – išvalyti parašytą tekstą, atsikratyti šypsenėlių, niekam – net man – nesuprantamų aliuzijų, niekur nevedančių asociacijų grandinių ar pasvarstymų ne į temą. O ką, ne?..

Pamesti keliai

I think that one possible definition of our modern culture is that it is one in which nine-tenths of our intellectuals can’t read any poetry. Randall Jarrell

Manau, kad galiu laikyti save intelektualiosios visuomenės dalies dalimi. Deja, lygiai taip pat pakliūnu į paminėtąją nine-tenths dalį. Poezija, ypač pastaruoju metu, tapo kone ne-paskaitomu dalyku, kad ir ką stengčiausi skaityti: lietuvius, užsieniečius, lietuviškai, angliškai, Grajauską ar Debeljaką, Venclovą ar Audeną, Szymborską ar Nėrį. Nelyginu – poetai ir poezija apskritai sunkiai lyginamas reiškinys, ką jau kalbėti apie tai, kaip jie ir ji perskaitomi. Kažkaip liūdna – poezija kuria naujus neišmatuojamus ir neištyrinėtus pasaulius kaip ir fantasy / mokslinė fantastika / belles lettres, tik kelio į juos nerandu. Gal per menkai noriu.

Read to Kill

The difference between reading a story and studying a story is the difference between living the story and killing the story and looking at its guts. (Cory Doktorow, Eastern Standart Tribe)

Keletą metų užsiiminėjau tekstų vivisekcija ir skrodimais. Paprastas, neį(si)pareigojantis, malonus – “normalus” galų gale – skaitymas tapo didžiuliu iššūkiu. Nebemoku tiesiog skaityti – rankose atsidūrus knygai, automatiškai įsijungia critical approaches režimas; taigi bandau prisiminti, kaip skaitydavau anksčiau.

Negaliu pasakyti, kad man labai sekasi…

Sic!

Dieve, tik dabar iš tiesų supratau; ogi tikrai – taigi dar truputis, ir būčiau tapęs rašytoju. Gal net visai neprastu. Nes turiu retą gebėjimą derinti linksnius ir beveik be klaidų rašyti lietuviškai. Kuo gi ne rašytojas? Daugybė tų vadinamųjų rašytojų nemoka anei tiek. (Gintaras Grajauskas. Erezija)