Apie pasaulėkūrą

Visi ką nors rašantys anksčiau ar vėliau susiduria su pasaulio problema – kas vyksta aplink veikėjus, kur ir kokiu laikotarpiu jie gyvena, kas turi įtakos jų gyvenimui, kaip atrodo jų gyvenamas miestas ar namai, ką jie vilki, valgo, kaip keliauja, kokie jų papročiai ir pan. Tokių klausimų kyla begalybė; tačiau jų skaičius nesvarbus – autorius privalo žinoti atsakymą į kiekvieną iš jų. Atrodo, kad tai neįmanoma ar nereikalinga? Savo smegenis ir taip nuolatos užgriozdiname nereikalingomis ir nenaudingomis žiniomis. Kodėl jų nepakeitus tuo, kuo galime pasinaudoti, pasidžiaugti, pasigėrėti patys ir kitus pradžiuginti? Be to, kiekviena detalė, kurią pridedame prie nuosavo pasaulio modelio, prisideda ir prie megalomanijos tenkinimo – nuostabus jausmas

Kalbant kiek rimčiau, pasaulis yra toks pat veikėjas kaip ir kiti jūsų kūrinyje veikiantys žmonės / elfai / drakonai ar kitos protingos būtybės. Žinoma, galima kontroliuoti, ar jis bus vienas iš pagrindinių veikėjų, ar antraeilis, tačiau reikia įsisąmoninti štai ką – pasaulis jūsų kūrinyje būti privalo, antraip kūrinys bus nieko vertas.

Vienas iš dalykų, lemiančių, koks bus pasaulis, kas jame bus reikalinga, ką galėsite perkelti iš mūsų gyvenimo, ką turėsite sukurti patys, yra pasirinktas žanras. Jei rašote apie iš pelkynų į didmiestį atsikrausčiusią laumę, galbūt pakaks paminėti, kad ji gyvena gretimame dvylikaaukštyje ir prie Kauno marių važiuoja įkaitusiu, troškiu troleibusu, o nuvažiavusi iš tolo apeina šeimynas su mažais vaikais.

Jei rašote apie žmogų, gyvenantį Papua Gvinėjoje, Marse ar kur nors netoli Kentauro Alfos, ir nemanote, kad skaitytojas viską supras ir įsivaizduos iš pusės žodžio, teks tinkamos informacijos paieškoti bibliotekoje ar internete – kad vienas skaitytojas neįsivaizduotų Marso iš Futuramos, antras – Marso iš Babylon 5, o trečias – tokio, kokį įsivaizdavo Erich von Däniken ar tokio, kokį mato NASA mokslininkai.

O štai jei nusprendėte, kad tinkamiausia vieta gyventi jūsų veikėjams yra, pvz., Rachašrafo Kolumnatas Schša planetoje, t. y. už devynių jūrų, už devynių marių (my kind of guys ), pirmiausia teks išlaisvinti savo vaizduotę ir daug, daug norėti, skaityti, ieškoti, pri/taikyti… Sukurti pasaulį – ilgas procesas. Tik krikščionių dievas suspėjo per šešias dienas, dauguma kitų užtruko kiek ilgiau. Antra vertus, tai įdomus procesas – jau vien dėl to, kad jo metu daug sužinome, daug išmokstame. Tai ir daug pasitenkinimo teikiantis procesas, ypač kai jūsų veikėjai tame pasaulyje ima jaustis kaip namie, kai tarsi savaime tarp reiškinių randasi ryšiai, priežastys ir pasekmės, kai visa atgyja…

A, prieš pradedant – smulkmena.

Jei manote, kad išsiteksite novelės ribose, greičiausiai neverta imtis pasaulio kūrimo nuo Didžiojo Sprogimo iki, tarkime, 2010 metų po Kristaus atitikmens. Novelei greičiausiai pakaks keleto užuominų – novelėje kur kas svarbesnė veikėjų psichologija, motyvacija ir siužetas. Antra vertus, jei planuojate romaną – įtikinamas pasaulis tampa būtinybe. Tokiu atveju tikiuosi, kad mano mokymasis rašyti jums padės Tikiuosi, kad padės ir tiems, kurie rašo apie laumes dvylikaaukščiuose.

Julia Kristeva. Apsėdimai

Pagaliau pabaigiau skaityti Julios Kristevos knygą Apsėdimai (Possessions). Iš pradžių skaičiau ją tik ko nors laukdama valstybinėse įstaigose. Rašymo stilius labai derėjo prie atmosferos Tačiau mano apsilankymai tose įstaigoje tapo tokie reti, kad, skaitydama tik jose, būčiau užtrukusi dar metus. Teko imti Apsėdimus skaityti kaip normalią, naminę knygą.

Knyga prisistato kaip detektyvinis romanas, tačiau iš tikrųjų juo tik apsimeta. Imdama ją į rankas tikėjausi detektyvo – ir pradžia, turiu pripažinti, nenuvylė. Glorija be galvos tysojo kraujo klane. Dramblio kaulo spalvos vakarinė atlaso suknelė, glotnios rankos, ilgos plaštakos su manikiūru, Cartier laikrodis, deimantas ant kairiojo bevardžio piršto, bronzinės kojos, prie suknelės priderinti lengvi batukai: be jokios abejonės, tai buvo Glorija, viskas buvo savo vietoje, išskyrus galvą. Tačiau kaip mat gavau ir nusivilti, nes knyga ėmė išsisukinėti, kratytis pasirinkto žanro. Detektyvo elementai – nusikaltimas, tyrimas, apklausos, kaltųjų išaiškinimas – čia tik tarp kitko. Jokios įtampos, nors maišaties ir žodžių painiavos čia daugiau nei žaidžiant Scrabble.

Tenka keisti skaitymo perspektyvą – kai Apsėdimus skaitai ne kaip detektyvą, o kaip filosofinį, alegorinį romaną, knyga kaip mat pasikeičia. Kaip detektyvas, ji pernelyg paini, įmantri, lėta, parašyta beveik sąmonės srautu. Ji painiojasi tarp savo pasakotojų ir asmenų – pasakotojai tai kalba savo pačių balsu, savo pačių vardu, tai staiga vos ne vidury sakinio virsta jomis ir jais, Stefani ir Nortropais… Ji pernelyg psichoanalitiškai išsipusčiusi. Pernelyg filosofuojanti. Tačiau ne kaip detektyvas Apsėdimai – visai kas kita.

Labai neperlenkiant Apsėdimus galima pavadinti moters / motinos psichologijos studija. Pagrindinė knygos tema, anot pačios Kristevos (arba – cituojant vertėją) - kaip sunku būti motina šiuolaikiniame pasaulyje, ką reiškia vienatvė ir izoliacija. Moterų charakteriai čia keistai susipynę, keistai priešinami ir drauge vienijami būtent šios Kristevai būdingos temos – moters / motinos figūros. Glorija – auka, nunuodyta, pasmaugta, nudurta ir nukirsta galva. Stefani – žurnalistė ir detektyvė mėgėja, atsakymo į klausimąkas?.. ieško gilindamasi į Glorijos (moters ir motinos) egzistencines problemas. Polina, Glorijos kurčio sūnaus ortofonistė, dvilypė, labiau motina nei moteris, viduje jau daugelį metų mirusi… Moteriškumo ir motiniškumo problemos, netektys, kančios, skausmas pažįstamos visoms trims. Čia slypi ir atsakymas į klausimus kas ir kodėl.

Tai ne tiek knyga apie moteris / motinas, kiek apie patį moteriškumą / motiniškumą. Apie fiziologinį ir psichologinį reiškinį. Tačiau nuo to nė kiek ne aiškiau, kam knyga skirta…

Mėgstantiems klasikinius detektyvus ar detektyvinius trilerius jos patartina vengti. Mėgstančioms moteriškus romanus – tuo labiau. Motinoms ji irgi kažin ar tiktų. Jautrios sielos žmonėms… Manau, ir taip aišku.

Apsėdimai panašiausi į tuos laiškus, kuriuos rašome norėdami išsilieti, ir kuriuos parašę sunaikiname. Rašymo terapijos pavyzdys, įvilktas į puošnų rūbą. Skirtas psichoanalitikams.

Fears of a Blank Page

Entry in Lithuanian

What can you do when the fear of a blank page is all there is?

Write.

* * *

One fine day / evening / night  not so long ago I was reading articles on How to start a novel. This probably requires an explanation – writing is my Idee Fix (often writing simply for the sake of writing – I haven‘t finished anything that I‘ve started yet, and I have no intention to write the next great American novel – or Lithuanian for that matter, ever); writing is my only identifiable superstition, fiction – my only metalanguage. Recently I was even trying to read like a person whose consciousness isn‘t weighted down by Puntukas of literary theory. I still admire literary theories, though mostly as an amateur.

There are only two worlds left out of many plagiarised worlds (fan-fiction is the term ) and worlds of my own. One is science fiction-ish, the other is fantasy-ish in nature, although deep beneath the surface they are quite similar. Sometimes I even try to write something about and in them, not only day-dream.

And so at first Holly Lisle said to me that, before I start, I must know, how and where I will finish. This requires several things: knowing the world I created, knowing my characters, knowing the nuances of a conflict, choosing a theme, genre and the voice of the story. And, of course, knowing what I expect and what I should expect.

The problem starts with the very first thing that‘s required – knowing my world. It’s too fun a process, worldbuilding is. I’m much more interested in how the city of my fantasy world was founded or how the empire in the science fiction world was formed, or what happened to my heroes 20 or 30 years before the present, than what conspiracies are being organised here and now (and it‘s not that important that their past and present is related directly and influenced by the same people or factors). And the problem continues to the second point – knowing my characters. As long as I‘m thinking about the past of my hero / heroine or scrutinizing various what-if’s and who-what-where-when-why, I don‘t think about their present – although I‘m supposed to write about the present.

I have a theory on that – my worlds aren‘t settled yet, they are too erratic, their histories aren‘t written yet – just like those of my characters. Whenever I get out of phases of the world- and char-building it‘s going to be jolly fun to start working on the conflict.

And I don‘t need to be told that all these things are inseparable, and that they come into existence only together and affect one another. I know – but all the lists are made to make the world seem simpler and less frightening. Do a and then b, and the c‘s only a piece of cake.

After that it‘s all more or less technicalities – start as close to the end as possible, let your heroes to stress out and make them run from wolves to the bears, and constantly reevaluate the stakes. Easy.

Tuščio lapo baimės

Kas belieka, kai lieka tik tuščio lapo baimė?

Rašyti.

* * *

Vieną gražią dieną, vakarą ar naktį, bet ne per seniausiai, skaičiau straipsnius tema How to start a novel. Čia greičiausiai turėčiau pasiaiškinti – rašymas yra mano vienintelė pastovi idee fix (dažniausiai rašymas vardan rašymo – nes neužbaigiau nieko, ką pradėjau, ir neturiu jokių intencijų kada nors parašyti the next great american novel – ar lithuanian for that matter), raštas – mano vienintelis identifikuot(in)as prietaras, literatūra – mano vienintelė metakalba. Pastaruoju metu netgi stengiuosi iš naujo imti skaityti kaip žmogus, kurio sąmonės neslegia teorijų Puntukas – nors teorijomis vis dar beprotiškai žaviuosi, kad ir profaniškai. Taigi apie rašymą.

Iš jau man pačiai sunkiai besuskaičiuojamų nuplagijuotų, ekstrapoliuotų ir – behold – mano pačios sugalvotų pasaulių per nemažai metų liko du gyvybingiausi. Vienas – labiau science fiction, kitas – labiau fantasy prigimties, nors iš principo jie gana panašūs. Kartais netgi bandau apie juos ir juose ką nors rašyti, ne tik svaičioti prieš miegą.

Taigi pirmiausiai Holly Lisle man pasakė: kad galėčiau pradėti, turiu žinoti, kuo, kur ir kaip baigsiu. O tam reikia keleto dalykų: pažinoti savo sukurtą pasaulį, pažinoti savo veikėjus, išmanyti konflikto niuansus, pasirinkti temą, žanrą ir balsą, kuriuo pasakosiu. Ir, žinoma, žinoti, ko tikiesi ir ko turėtum tikėtis.

Problemos prasideda jau nuo paties pirmojo punkto – pažinti savo sukurtą pasaulį. Tai pernelyg smagus procesas. Man kur kas įdomiau svarstyti, kaip atsirado miestas mano fantasy ar kaip susiformavo imperija science fiction pasauliuose, kas nutiko mano herojams prieš 20-30 metų, nei tai, kas prieš juos rezgama dabar (ir ne taip jau svarbu, kad jų praeitis ir dabartis yra labai tiesiogiai susijusios ir lemiamos tų pačių žmonių ir veiksnių). Taigi problema pereina ir į antrąjį punktą – veikėjų pažinimą. Tol, kol mano mintys sukasi apie herojės / -aus praeitį ir įvairiausius what-if’us bei kas-kur-kada-ką-kodėl, aš ir vėl nieko negalvoju apie jų dabartį. Nors rašyti tarsi turėčiau būtent apie dabartį.

Turiu teoriją – mano pasaulio architektonika dar nėra nusistovėjusi, pasaulis dar pernelyg judrus, jo istorija dar neparašyta – lygiai kaip ir mano herojų. Kai jau kada nors išlipsiu iš world- ir char- building’o fazių, turėtų būti nežmoniškai smagu imtis trečiojo punkto – konflikto.

Ir nereikia man sakyti, kad šie dalykai yra neatsiejami, ir kad formuojasi jie tik kartu, ir tiesiogiai veikia vienas kitą. Žinau. Sąrašai juk tam ir daromi, kad pasaulis atrodytų paprastesnis, ne toks baugus – padaryk a, tada galėsi daryti b, o jau c – tai piece of cake.

O tada jau prasideda daugmaž techniniai dalykai – vyksmo požiūriu pradžia turėtų būti minimaliai nutolusi nuo pabaigos, nuo pat pradžių veikėjai turėtų patirti stresą ir nuo vilko bėgti pas mešką ir nuolatos pergalvoti, kas pastatyta ant kortos. Easy.