How to Start Writing a Book

Entry in Lithuanian

There were few people who visited my blog looking for tips on how to start writing a book, and I suppose that my post was of no use to them… So I went on a quest to find out what else Lithuanian Internet has to offer on the topic. Pitifully little. My off-topic entry was second on the list.

And so I decided to try to answer the question.

***

My current writing project was just floating around for a few years, and I can‘t really tell anymore, how I started myself. Umfortunately, I had little interest in para-literature then. I can only speculate and try to remember why I wanted to start writing, to be a writer. There were traditional childish dreams, inspired by childish interests, games, pop-culture that was becoming more and more accessible… I used to play with paper dolls and to draw clothes for them – I wanted to be a designer; my friend encouraged me to become interested in Lithuanian pop music (to be precise, I used to listen to the top ten of pop songs on Saturday nights) and I also sang for a while in the school choir – I wanted to be a singer; but during all this I was crazy about the books, the tales, the texts. All the fairytale books and many of the others were worn down. I used to write diaries. The oldest one that I still have is from the fifth grade – but it wasn‘t the first.

I didn‘t think of myself as being creative when I was writing my diaries – after all, all I did was whine about how unfair the world was, how nasty my classmates, parents, brother and sister were. Everyone passes that stage, methinks. Since the diaries wasn‘t something creative, I started writing my first book when I was about twelve. I don‘t have it anymore either, but I remember that it was very fanfiction-ish, and it was inspired by some Polish (?) TV series for children. I didn‘t finish it. My awareness of myself as a writer woke up and I started to think that copying someone else’s ideas was banal and not interesting, and way beneath me.

I could write about the history of my own writings a lot more, but I‘ll save it ; it has little to do with the topic that I‘m interested today – how to start?

Of course, in order to want to write, first you must admire the books – not so much as a physical objects or tools for forgetting problems, for relaxing, for learning; you should admire the words and worlds that the words create, worlds where everything is new, unknown, amazing, worlds you don‘t want to leave, worlds where even familiar things are completely different. The otherness created by words, the possibility to do so, understanding that I too can do so using 32 letters – to create a fairy tale, a text, a book, a world – I think that’s what inspired me to start writing my own stories, to start creating my own worlds, that’s the reason why my favorite genres are science fiction and fantasy, up till now and probably forever. Over the many years when I was trying to write there were a number of worlds – and I‘ve been stuck only when I tried to write about the real world. I don‘t know how to write about the real world. And I don‘t want to.

But the question – how to start?.. – arises only after you pass this stage. After this the fun begins.

Wait, no, not yet. It‘s also useful to know how to write correctly, where to put all those commas, periods and exclamation marks, to have a feel for the meaning of words, the norms and limits of their usage. It‘s best to learn all of this not from textbooks or dictionaries – although they also come in handy, – but while reading a well written fiction (written in the same language you‘re writing).

Why should you read and learn? Because all those letters and periodsexclamationmarkscommas are the same as screws, screwdrivers, pliers, or hammers – they are tools. Only after becoming accustomed to the tools there comes time for style and rhetoric.

You must also be prepared for writing to become a long and sometimes painful process – it particularly hurts when you‘re knocking your forehead against the wall / table / keyboard. You must have a lot of patience. You must prepare yourself to delete and rewrite a lot.

And then you can pick up a sheet of paper or open a Word document and save it with a proud name of „a work of a genius“.

And let the joy commence!

***

After I wrote this and got ready to hit publish, I realized something. First, I wrote the whole text implying – at least to myself – that I was talking only about writing of science fiction / fantasy, silly me. Second, I‘ve written it in a very Lithuanian mood. Let me explain, as the presenters of Top Gear say.

The first of those two points is easy to bypass or change into talking about writing in general. The second one is problematic.

When I say „in a very Lithuanian mood“, I have in mind a sickly sweet sentimentality and a genius who‘s observing us all ordinary mortals from the spiritual heights. He cares about a great art, pure and chaste (V. Mykolaitis-Putinas), which serves the society, educates peoples’ spirit, evocates a patriotism, piety and other good feelings (A. Jakštas); this great art doesn‘t include the works of words, which concerns itself with certain income, benefits, practicality, science and progress (Maironis), it serves only to the higher meaning of the world (Vydūnas). I‘m refering to a book Lithuanian Writers on Writing, a selection made by Juozas Jasaitis (perhaps the only trace of this book online is here). Yes, the quotes / paraphrases I use are biased and prejudiced, not only because they are without a context; and yes, so far I’ve read only one-fifth of the book. My opinion on Lithuanian philosophy of creative writing is not fit for disclosure so far – but I hope that the situation will improve, because I don‘t want to diminish those peoples‘ merit and wisdom.

It‘s all quite simple – philosophy of creative writing, coming from the beginning of the twentieth century, seems quite ridiculous in the twenty-first century.

***

Perhaps the best advice I‘ve ever read about the the emergence of the literary work, about the process of world building was in the Postscript to the Name of the Rose by Umberto Eco. In short: first there must be thought. Then the world building starts. Only when you create the world, identify its rules, find a proper place for the said thought, the action starts – emerges the narrator and characters, style and narrative rhythm, form, plot, intrigue and writing / reading pleasure.

***

You can, of course, do it all differently, technically. But that is for another time.

Nuo ko pradėti rašant knygą

Sulaukiau atklydėlių, besidominčių klausimu nuo ko pradėti rašant knygą? Mano įrašas, tiesą sakant, tikrai nebuvo tinkamas atsakymas… Nepatingėjau pati pasidomėti, ką tuo klausimu turi pasakyti lietuviškas internetas. Apgailėtinai, apgailėtinai mažai. Mano ne į temą įrašas buvo antras.

Nusprendžiau pabandyti atsakyti. Man pačiai kiek įdomesnis klausimas, kaip rašyti, bet… Ką gali žinot, gal kam nors bus įdomu.

***

Kadangi mano dabartinis projektas mano smegeninėje plaukioja jau nebe pirmi metai, tikrai neatseksiu, nuo ko pradėjau pati, nes, deja, paraliteratūra anais laikais nesidomėjau. Galiu tik spėlioti. Galiu tik bandyti prisiminti, kodėl apskritai norėjau pradėti rašyti, tapti rašytoja, būti rašytoja. Prieš tai, be abejo, buvo tradicinės vaikiškos svajonės, nulemtos vaikiškų interesų, žaidimų, po truputį betampančios prieinamesne pop-kultūros… Žaidžiau popierinėmis lėlėmis, kaip išprotėjusi piešiau joms drabužius – norėjau būti dizainere; paskatinta draugės domėjausi lietuvišku popsu (t. y. klausydavausi pop dainų dešimtuko berods šeštadienio vakarais per Lietuvos radiją – Latvijos pasienyje daugiau nelabai ką traukė ) ir šiek tiek dainavau mokyklos chore – norėjau būti dainininke; bet visais laikais buvau pamišusi dėl knygų, dėl pasakų, dėl tekstų. Suskaitytos buvo visos pasakų knygos ir dauguma ne pasakų. Rašiau dienoraščius. Seniausi, kuriuos turiu, yra iš penktos klasės – bet jie nebuvo patys pirmieji. Pirmo sąsiuvinio iš pradinių klasių, atrodo, jau nebeturiu. Dienoraščio nelaikiau kūryba – galų gale ten tik verkšlenau, koks neteisingas pasaulis, kokie bjaurūs klasiokai, tėvai, brolis, sesuo. Privalomas etapas, methinks. Dėl to, kad dienoraštis nebuvo kūryba, apie dvyliktuosius gyvenimo metus pradėjau rašyti pirmąją knygą. Jos irgi nebeturiu, bet prisimenu, kad tai buvo labai fanfictioniškos rašliavos, inspiruotos kažkokio lenkiško (?) serialo vaikams. Knygos nebaigiau, nes berods pabudo mano sąmoningumas ir pradėjau manyti, kad kažkieno kito idėjų kopijavimas yra neįdomu ir banalu, ir way beneath me.

Apie savo rašymo istoriją galėčiau rašyti dar nemažai, bet pasitaupysiu , nes tai mažai kuo susiję su mane šiandien dominančiu klausimu – nuo ko pradėti? Kad norėtum pradėti, pirmiausia, be abejo, turi žavėtis knygomis – ne tiek kaip fiziniais objektais ar priemone pamiršti problemas, pailsėti, sužinoti; turėtum žavėtis žodžių ir žodžiais sukurtais pasauliais, kuriuose viskas nauja, nežinoma, viskas stulbina ir nenori tavęs paleisti, kur netgi pažįstamas daiktas yra absoliučiai kitoks. Žodžiais sukuriamas kitoniškumas, pati galimybė tai daryti, suvokimas, kad aš irgi taip galiu, kad pati galiu iš 32 raidžių sukurti pasaką, tekstą, knygą, pasaulį – štai kas, manau, paskatino mane pradėti rašyti savo istorijas, kurti savo pasaulius, štai priežastis, dėl kurios iki šiol ir visados mano mėgstamiausi žanrai yra mokslinė ir magiškoji fantastikos. Per nemažai bandymo rašyti metų buvo nemažai pasaulių – bet jei tik pabandydavau rašyti apie šį, mums visiems bendrą pasaulį, kaipmat įklimpdavau. Apie šį pasaulį rašyti nemoku. Ir nenoriu.

Tačiau tam, kad iškiltų pats klausimas – nuo ko pradėti?.. – jau turėtum būti išgyvenęs šią stadiją. Po jos prasideda linksmybės.

Nors ne, dar ne visai. Dar pravartu būtų mokėti taisyklingai rašyti, taisyklingai dėlioti kablelius, taškus ir šauktukus, jausti žodžių prasmių ir vartosenų normas ir ribas. Geriausia šito mokytis ne iš vadovėlių ar žodynų – nors jie irgi praverčia, – o skaitant lietuvių rašytojų parašytą prozą, bet ne tai, ką galėtume pavadinti šiuolaikine literatūra. Šiuolaikinę literatūrą geriau skaityti tada, kai jau jauti minėtąsias normas ir ribas, ir kai gali daugmaž argumentuotai spėti, kodėl jos yra peržengiamos.

Kodėl reikia skaityt ir mokytis? Nes visos tos raidės ir taškaišauktukaikableliai iš principo yra tas pats, kas varžtai, atsuktuvai, replės, plaktukai – tai yra įrankiai. Tik po susipažinimo su įrankiais ateina laikas stilistikai ir retorikai.

Ir dar reikia nusiteikti ilgam, dažnai skausmingam procesui – ypač skauda kaktą po daužymo į sieną / stalą / klaviatūrą. Apsirūpinti kantrybe. Pasiruošti braukyti ir perrašinėti.

Tada jau galima pasiimti popieriaus lapą ar atsidaryti naują Word dokumentą ir išsaugoti išdidžiu pavadinimu mano genialus kūrinys.

And let the joy commence!

***

Kai parašiau šitai ir susiruošiau paskelbti, supratau, kad, pirma, visą tekstą parašiau nusiteikusi rašyti apie mokslinės / magiškosios fantastikos rašymą, silly me; antra, parašiau nusiteikusi labai lietuviškai. Let me explain, kaip sako Top Gear vedėjai.

Pirmąjį mano nusiteikimą lengva apeiti ar paversti kalbėjimu apskritai apie rašymą. Antrasis yra problematiškas.

Čia, sakydama lietuviškai, turiu omeny patosišką, iki šleikštulio saldų sentimentalumą ir iš dvasios aukštumų į paprastus mirtinguosius besikreipiantį genijų. Jam svarbu: menas didis, tyras ir skaistus (V. Mykolaitis-Putinas), visuomenei tarnaujantis menas, auklėjantis žmonių dvasią, žadinantis patriotizmą, pamaldumą ir kitokius gerus jausmus (A. Jakštas), neapimantis tų žodžio kūrinių, kurie žiūri pelno, naudos, praktiškumo, mokslo, pažangos (Maironis), menas, tarnaujantis aukštajai pasaulio prasmei (Vydūnas). Remiuosi J. Jasaičio sudarytu rinkiniu Lietuvių rašytojai apie kūrybą (bene vienintelis šios knygos pėdsakas internete yra čia). Taip, citatos / parafrazės yra tendencingos; taip, jos bekontekstės; taip, aš kol kas perskaičiau tik penktadalį knygos, ir kol kas susidariau garsiai neskelbtiną nuomonę apie lietuvių meninės kūrybos filosofiją – bet tikiuosi, kad padėtis pagerės; ne, aš nenoriu sumenkinti tų žmonių nuopelnų ir išminties.

Viskas labai paprasta – XXI amžiuje XX amžiaus pradžios aukštos materijos atrodo gan juokingai. Tenka dažnai vartyti akis dangop žemop.

***

Bene geriausia, ką yra tekę skaityti apie kūrinio atsiradimą, apie kūrimo proceso techninę pusę, yra U. Eco  Postilė Rožės vardui. Trumpai: pirma turi būti mintis. Po jos prasideda pasaulio kūrimas. Tik sukūrus pasaulį, identifikavus jame galiojančias taisykles, suradus vietą minėtajai minčiai, pajuda ir veiksmas, atsiranda pasakotojas ir veikėjai, stilius, pasakojimo ritmas ir vyksmas, forma, intriga ir rašymo / skaitymo malonumas.

***

Galima, žinoma, ir kitaip – jau išties techniškai. Tačiau tai – jau kitam kartui.